AV viceprezidentas Džeimsas Deividas Vensas (James David Vance), sakydamas kalbą Miuncheno konferencijoje atkreipė dėmesį į Vakarų lyderių liguistą jautrumą kritikai ir žodžio laisvei, kurią jie cenzūruoja, ir pajuokavo, kad Europa galės išgyventi Elono Musko kritiką, jei JAV galėjo „išgyventi“ klimato aktyvistės Gretos Thunberg kritiką, rašo „Fox News“ kanalas.
Nuo humoro jis perėjo prie sunkiosios artilerijos, kuri griaudėjo taip, kad visi sėdėjo užgniaužę kvapą.
D.Vensas nesismulkino ir nebandė dangstyti savo žodžių politkorektišku rūku.
Cituojame jo visą kalbą, kurios, greičiausiai, nerasite tekstiniu pavidalu, nors ji tūkstantį kartų to verta::
Grėsmė, dėl kurios labiausiai nerimauju Europoje, nėra Rusija, Kinija ar kitas išorės veikėjas. Man nerimą kelia grėsmė iš vidaus – Europos atsitraukimas nuo kai kurių pamatinių vertybių, kurias ji dalijasi su Jungtinėmis Valstijomis.
Mane pribloškė tai, kad buvęs Europos Komisijos narys neseniai pasirodė eteryje ir džiaugsmingai pranešė, kad Rumunijos vyriausybė ką tik atšaukė visus rinkimus (pirmą prezidento rinkimų turą).
Jis perspėjo, kad jei viskas vyks ne pagal planą, tas pats gali nutikti ir Vokietijoje (jei laimėtų AfD). Tokie pareiškimai šokiruoja amerikiečių ausis. Daugelį metų mums buvo sakoma, kad viskas, ką finansuojame ir remiame, daroma vardan mūsų bendrų demokratinių vertybių.
Viskas – nuo mūsų politikos Ukrainoje iki skaitmeninės cenzūros – pristatoma kaip demokratijos gynimas. Tačiau kai matome, kaip Europos teismai atšaukia rinkimus, o aukšto rango pareigūnai grasina atšaukti kitus, turime savęs paklausti: ar laikomės pakankamai aukštų standartų?
Sakau „mes“, nes esu giliai įsitikinęs, kad esame toje pačioje pusėje. Turime ne tik kalbėti apie demokratines vertybes. Turime jas įgyvendinti.
Daugelio iš jūsų, esančių šioje salėje, atmintyje Šaltasis karas supriešino demokratijos gynėjus su daug tironiškesnėmis jėgomis šiame žemyne. Pagalvokite, kuri šios kovos pusė cenzūravo disidentus, uždarinėjo bažnyčias, atšaukinėjo rinkimus. Ar jie buvo gerieji? Tikrai ne. Ir ačiū Dievui, kad jie pralaimėjo Šaltąjį karą.
Jie pralaimėjo, nes neįvertino ir negerbė visų nepaprastų laisvės dovanų. Laisvę stebėtis, klysti, išradinėti, kurti. Pasirodo, negalima nurodyti naujovių ar kūrybiškumo, kaip ir negalima priversti žmonių ką nors galvoti, jausti ar tikėti.
Manome, kad šie dalykai neabejotinai susiję. Deja, kai šiandien žvelgiu į Europą, kartais tampa ne visai aišku, kas nutiko kai kuriems Šaltojo karo nugalėtojams.
Žiūriu į Briuselį, kur Europos Komisijos nariai įspėjo piliečius apie savo ketinimus pilietinių neramumų metu išjungti socialinę žiniasklaidą, jei pastebės, jų manymu, „neapykantą kurstantį turinį“.
Arba į šią šalį, kur policija, kovodama su mizoginija internete, surengė reidą prieš piliečius, įtariamus antifeministinių komentarų skelbimu internete. Žiūriu į Švediją, kur prieš dvi savaites vyriausybė nuteisė krikščionių aktyvistą už dalyvavimą deginant Koraną.
Ir, ko gero, didžiausią nerimą kelia mūsų brangūs draugai Jungtinėje Karalystėje, kur dėl sąžinės teisių apribojimo iškilo pavojus pagrindinėms religingų britų laisvėms.
Prieš kiek daugiau nei dvejus metus Didžiosios Britanijos vyriausybė apkaltino Adamą Smithą Connorą, 51 metų fizioterapeutą ir kariuomenės veteraną, siaubingu nusikaltimu – jis stovėjo už 50 metrų nuo abortų klinikos ir tris minutes tyliai meldėsi.
Niekam netrukdė, su niekuo nebendravo, tik tyliai meldėsi. Didžiosios Britanijos teisėsaugai jį pastebėjus ir pareikalavus sužinoti, už ką jis meldžiasi, Adamas atsakė, kad už negimusį sūnų, kurio gimimą jis su buvusia mergina prieš daugelį metų nutraukė.
Pareigūnai nebuvo paliesti. Adamas buvo pripažintas kaltu pažeidęs naująjį buferinės zonos įstatymą, pagal kurį baudžiama už tylią maldą ir kitus veiksmus, galinčius paveikti asmens apsisprendimą 200 metrų atstumu nuo abortų įstaigos. Jam buvo nurodyta sumokėti tūkstančius svarų sterlingų teisinių išlaidų.
Norėčiau sakyti, kad tai buvo pavienis atvejis, bet gi ne. Praėjusių metų spalį Škotijos vyriausybė pradėjo siųsti laiškus piliečiams, kurių namai buvo vadinamosiose saugaus priėjimo zonose, įspėdama juos, kad net privati malda jų pačių namuose gali būti laikoma įstatymo pažeidimu.
Žinoma, vyriausybė ragino piliečius pranešti apie bet kokią įtartiną kaimynų veiklą.
Didžiojoje Britanijoje ir visoje Europoje mąstymas – nusikaltimas. Bijau, kad žodžio laisvė nyksta.
Ir, draugai, ne tik komedijos, bet ir tiesos labui pripažįstu, kad kartais garsiausi balsai už cenzūrą pasigirsta ne iš Europos, o iš mano šalies, kur ankstesnė vyriausybė grasino ir gąsdino socialinės žiniasklaidos bendroves, kad šios cenzūruotų vadinamąją dezinformaciją. Pavyzdžiui, mintį, kad koronavirusas tikriausiai pateko iš laboratorijos Kinijoje.
Todėl šiandien čia atėjau ne tik su pastebėjimu, bet ir su pasiūlymu. Donaldo Trampo (Donald Trump) administracija ketina elgtis priešingai. Galbūt nesutiksime su jūsų pažiūromis, bet kovosime už jūsų teisę jas reikšti viešojoje erdvėje.
Esame pasiekę tokį lygį, kad Rumunija paprasčiausiai panaikino šių metų gruodžio mėnesio prezidento rinkimų rezultatus, remdamasi menkais žvalgybos agentūros įtarimais ir didžiuliu žemyno kaimynių spaudimu. Kaip suprantu, argumentas buvo tas, kad į Rumunijos rinkimus įsiskverbė Rusijos dezinformacija.
Tačiau norėčiau paprašyti savo draugų europiečių pažvelgti į situaciją iš kitos perspektyvos. Galbūt manote, kad Rusijai nedera pirkti reklamas socialinėje žiniasklaidoje ir taip daryti įtaką jūsų rinkimams. Mes tikrai taip manome.
Galbūt jūs netgi pasmerksite tai pasaulinėje arenoje. Tačiau jei jūsų demokratiją gali sugriauti keli šimtai tūkstančių dolerių, išleistų kitos šalies skaitmeninėms reklamoms, vadinasi, iš pat pradžių ji nebuvo labai stipri.
Gera žinia ta, kad, man regis, jūsų demokratijos yra kur kas mažiau pažeidžiamos, nei daugelis žmonių baiminasi. Tikiu, kad leidimas mūsų piliečiams išsakyti savo nuomonę padarys jas dar stipresnes.
Tai, žinoma, mus sugrąžina į Miuncheną, kur šios konferencijos organizatoriai uždraudė diskusijose dalyvauti įstatymų leidėjams, atstovaujantiems populistinėms kairiųjų ir dešiniųjų partijoms.
Ir vėlgi, mes neprivalome sutikti su viskuo, ką šie žmonės sako. Tačiau kai politiniai lyderiai atstovauja svarbiai rinkėjų grupei, privalome bent jau užmegzti su jais dialogą.
Daugeliui iš mūsų kitoje Atlanto pusėje tai vis labiau primena senus, įsišaknijusius interesus, kurie slepiasi po bjauriais sovietiniais terminais, tokiais kaip „dezinformacija“.
Tiems, kuriems paprasčiausiai nepatinka mintis, kad kažkas, turintis alternatyvų požiūrį, gali reikšti nuomonę, balsuoti kitaip arba, dar blogiau, laimėti rinkimus.
Ši konferencija skirta saugumui, ir esu tikras, kad jūs visi atvykote čia pasirengę tiksliai aptarti, kaip ketinate didinti išlaidas gynybai per ateinančius kelerius metus, nustatydami naujus tikslus. Tai puiku, nes, kaip aiškiai pareiškė Prezidentas Donaldas Trampas, jis mano, kad mūsų draugai europiečiai turi atlikti svarbesnį vaidmenį šio žemyno ateityje.
Dažnai girdime terminą „naštos pasidalijimas“, ir manome, kad tai svarbi bendradarbiavimo aljanso, kuriame europiečiai turėtų būti aktyvūs, o Amerika daugiausia dėmesio skiria toms pasaulio dalims, kurioms gresia didesnis pavojus, dalis.
Tačiau leiskite man taip pat užduoti jums klausimą: kaip apskritai pradėti galvoti apie biudžeto klausimus, jei pirmiausia nežinome, ką ginsime?
Jau daug ką išgirdau savo pokalbiuose ir turėjau daug puikių pokalbių su čia, šioje salėje, susirinkusiais žmonėmis. Daug girdėjau apie tai, nuo ko reikia apsisaugoti, ir, žinoma, tai svarbu.
Tačiau man, o, manau, ir daugeliui Europos piliečių, atrodo, šiek tiek mažiau aišku, dėl ko būtent reikia apsisaugoti. Kokia teigiama žinia įkvepia šią bendrą saugumo sutartį, kurią visi laikome tokia svarbia?
Esu giliai įsitikinęs, kad nėra saugumo, jei bijai balsų, nuomonių ir sąžinės, kuriais vadovaujasi tavo paties žmonės. Europa susiduria su daugybe iššūkių, tačiau krizė, su kuria šis žemynas susiduria dabar, krizė, su kuria, manau, susiduriame visi kartu, yra mūsų pačių veiksmų rezultatas.
Jei bėgsite iš baimės nuo savo rinkėjų, Amerika negalės jums padėti. O jūs savo ruožtu negalite nieko padaryti Amerikos žmonėms, kurie išrinko mane ir Prezidentą D. Trampą.
Kad ateinančiais metais pasiektumėte ko nors vertingo, jums reikia demokratų mandatų. Argi nieko neišmokome apie tai, kad silpni mandatai lemia nestabilius rezultatus? Tačiau yra daug vertingų dalykų, kuriuos galima pasiekti turint tokį demokratinį mandatą, kuris, mano nuomone, atsiras, jei labiau įsiklausysime į savo piliečių balsus.
Jei norite turėti konkurencingą ekonomiką, įperkamą energiją ir patikimas tiekimo grandines, jums reikalingi valdymo mandatai, nes reikia priimti sunkius sprendimus, kad visi šie dalykai būtų įgyvendinti. Ir, žinoma, Amerikoje mes tai puikiai žinome.
Negalima gauti demokratinio mandato slopinant savo oponentus ar sodinant juos į kalėjimą, nesvarbu, ar tai būtų opozicijos lyderis, ar nuolanki krikščionė moteris, besimeldžianti savo namuose, ar žurnalistas, bandantis pranešti naujienas.
Negalima laimėti ir ignoruojant savo pagrindinę rinkėjų bazę klausimais, susijusiais su tuo, kas gali būti mūsų bendros visuomenės dalimi. Ir iš visų neatidėliotinų problemų, su kuriomis susiduria čia atstovaujamos tautos, manau, nė viena nėra aktualesnė už masinę migraciją.
Šiuo metu beveik kas penktas šioje šalyje gyvenantis žmogus čia atvyko iš užsienio. Tai, žinoma, rekordinis skaičius. Beje, panaši padėtis yra ir Jungtinėse Valstijose – taip pat rekordinė.
Vien 2021-2022 m. į ES atvykusių imigrantų iš ne ES šalių skaičius padvigubėjo. Ir, žinoma, nuo to laiko jis gerokai išaugo. Situaciją žinome. Ji atsirado ne vakuume. Ji yra daugelio sąmoningų sprendimų, kuriuos per dešimtmetį priėmė viso žemyno politikai ir kiti pasaulio politikai, rezultatas.
Šių sprendimų sukeltus siaubus vakar matėme būtent šiame mieste (Miunchene afganistanietis įvažiavo į minią). Ir, žinoma, negaliu jo dar kartą paminėti nepagalvojęs apie aukas, kurių graži žiemos diena Miunchene buvo sugriauta. Mūsų mintys ir maldos yra ir bus su jais. Tačiau kodėl tai apskritai įvyko?
Tai siaubo istorija, bet ją pernelyg daug kartų girdėjome Europoje ir, deja, pernelyg daug kartų Jungtinėse Valstijose. Prieglobsčio prašytojas, dažnai maždaug 25 metų jaunuolis, jau žinomas policijai, įsirėžia automobiliu į minią ir sugriauna bendruomenę.
Kiek kartų turime patirti tokias baisias nesėkmes, kad pakeistume kursą ir pasuktume mūsų bendrą civilizaciją nauja kryptimi?
Nė vienas šio žemyno rinkėjas neatėjo prie balsadėžės, kad atvertų vartus milijonams nepatikrintų imigrantų. Bet žinote už ką jie balsavo Anglijoje? Jie balsavo už „Brexit“.
Ir nesvarbu, ar jūs su tuo sutinkate, ar ne, jie balsavo už tai. Ir vis daugiau žmonių visoje Europoje balsuoja už politinius lyderius, kurie žada nutraukti nekontroliuojamą migraciją.
Keista, kad su daugeliu šių klausimų sutinku, bet jūs neprivalote su manimi sutikti. Tiesiog manau, kad žmonėms rūpi jų namai, jų svajonės, jų saugumas ir galimybė pasirūpinti savimi ir savo vaikais. Ir jie yra protingi.
Manau, kad tai yra vienas svarbiausių dalykų, kurių išmokau per trumpą savo darbo politikoje laiką. Priešingai nei galima išgirsti už kelių kalnų Davose, visų mūsų tautų piliečiai paprastai nelaiko savęs gyvuliais ar pakeičiamais pasaulio ekonomikos sraigteliais.
Ir nenuostabu, kad jie nenori, kad jų lyderiai jais manipuliuotų ar negailestingai ignoruotų.
Šių svarbių klausimų sprendimas rinkimuose yra demokratijos reikalas. Manau, kad žmonių ignoravimas, jų rūpesčių nepaisymas ar, dar blogiau, žiniasklaidos uždarymas, rinkimų atšaukimas ar žmonių pašalinimas iš politinio proceso nieko neapsaugo.
Tiesą sakant, tai patikimiausias būdas sunaikinti demokratiją. Savo nuomonės išsakymas ir jos reiškimas nėra kišimasis į rinkimus, net jei žmonės išreiškia nuomonę ne savo šalyje ir net jei tie žmonės yra labai įtakingi.
Ir patikėkite, sakau tai su humoru: jei Amerikos demokratija gali išgyventi 10 metų Gretos Thunberg priekaištų, jūs galite išgyventi kelis Elono Musko kritikos mėnesius.
Tačiau kokia demokratija? Jokia demokratija – nei amerikietiška, nei vokiška, nei europietiška – neišgyvens, jei milijonams rinkėjų bus sakoma, kad jų mintys ir rūpesčiai, jų siekiai, jų pagalbos prašymai yra niekiniai ar net neverti dėmesio.
Demokratija grindžiama šventu principu, kad žmonių balsas yra svarbus. Čia nėra vietos kliūtims. Arba palaikote šį principą, arba ne.
Žmonės turi balsą, o Europos lyderiai gali rinktis. Ir aš tvirtai tikiu, kad mums nereikia bijoti ateities. Jūs galite priimti tai, ką sako jūsų žmonės, net jei tai stebina, net jei su tuo nesutinkate.
Ir jei tai padarysite, galėsite pasitikėti ateitimi, žinodami, kad tautą palaiko kiekvienas iš jūsų. Ir tai, mano manymu, yra didžioji demokratijos magija.
Ji slypi ne pastatuose, ne gražiuose viešbučiuose ir net ne didžiosiose institucijose, kurias sukūrėme kartu kaip bendra visuomenė. Tikėti demokratija – tai suprasti, kad kiekvienas mūsų pilietis yra išmintingas ir turi balsą. Ir jei atsisakysime įsiklausyti į šį balsą, net ir sėkmingiausios mūsų pastangos nuveiks labai nedaug.
Kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, mano nuomone, vienas iškiliausių demokratijos gynėjų šiame ar bet kuriame kitame žemyne: „Nebijokite“. Neturėtume bijoti savo žmonių, net kai jie išreiškia nuomonę, nesutampančią su vadovybės nuomone.
Ačiū visiems. Sėkmės jums. Telaimina jus Dievas.