Dzūkė, susižavėjusi žemaičiais – taip galima apibūdinti Alytuje gyvenančią Ireną Abromavičienę (Ramanauskaitę), visą savo gyvenimą paskyrusią Alytaus krašto kultūrai ir muzikai. Neseniai atšventusi 75-erių metų jubiliejų, ji nestovi vietoje – vadovauja ansambliui, lanko anglų kalbos pamokas ir džiaugiasi kiekviena nugyventa diena. Ir vis tik kodėl ją žavi žemaičiai? „Aukštas kultūros supratimo ir vertinimo lygis“, – sako Irena, prisimindama koncertus po visą Lietuvą. Galbūt ji patvirtina gerai žinomą posakį, kad savame krašte pranašu nebūsi. Tačiau ir Dzūkijoje Irenai taip pat gerai sekasi.
Vyro netektis
Jau beveik du metai, kai moteris palaidojo savo gyvenimo draugą – mylimą vyrą Juozuką. Sako, kad nėra dienos, kad apie jį nepagalvotų. Kartu gražiai muzikuodami nugyveno 32-ejus metus. 1981 metais Irenai netekus pirmojo vyro, ją su Juozuku suvedė akordeonas. Irena šypsosi: „Juozas iš manęs atėmė šį instrumentą, nes manė, kad toks didelis ir sunkus instrumentas moteriai netinka. O groti vestuvėse sėdint – nevalia. Toks muzikantas atrodys kaip šungrybis. Muzikantui reikia daug judėti, būti energingam linksminant žmones“, –įsitikinusi pašnekovė. Vestuvėse Irena pradėjo groti nuo paauglystės. „Prisimenu, kaip tėvukas mane kartu pasiimdavo muzikuoti. Tuomet savaitgaliais vykdavo dvejos vestuvės: penktadienį ir šeštadienį, tai mane siųsdavo į antras vestuves. Aš sutikdavau žmones, grodavau maršus, išleisdavau jaunuosius“, – pasakoja Irena. Ji prisimena žmonių nuostabą ir komplimentus – 16-metė mergina, o taip smagiai groja. „Aš – gyvenimo vėjas. Nežinau, kiek vestuvių grojau, man buvo smagu, linksma, tuo ir džiaugdavausi“, – tęsia muzikantė. Ji grojo kartu su dėde Vytautu Juškausku, tėte Algimantu Ramanausku, seserimi Lina. Toks šeimos ansamblis kartu muzikavo bent 14 metų. O Irena su vyru Juozu, seserimi Lina kartu koncertavo iki pat Juozo mirties.
Muzikuoja nuo 4-erių
I. Abramavičienė gimė ir augo Skovagaliuose, Simno seniūnijoje, Alytaus rajone. Jos tėtis A. Ramanauskas buvo kilęs iš gausios šeimos, kurioje visi broliai buvo muzikantai, smuikininkai. Irena augo tarp muzikantų. Neišvengiamai muzika prasismelkė jai į kraują. Pirmą kartą į rankas armoniką ji paėmė 4-erių. „Mane groti mokė mamos brolis, mano dėdė ir krikšto tėtis Gintautas Ivanauskas. Susirinkdavo visas Skovagalių kaimas klausytis, kaip aš groju. Po kojomis pastatydavo suoliuką, kad didesnė atrodyčiau. Dainuodavau ir grodavau“, – pasakojo Irena. „Siuntė mane močiutė gelsvų linelių rauti“, – tai pirmoji išmokta groti lietuvių liaudies daina, giliai įstrigusi Irenai į pasąmonę. Besimokydama Simno vidurinėje mokykloje, ji prisimena, kad muzikos mokė braižybos mokytojas, tik vėliau atėjo jaunas mokytojas, kuris subūrė chorą. „Mokytojas mane pastebėjo, leido dainuoti solo partijas. Šeštoje klasėje pradėjau groti tėtės nupirktu akordeonu. Baigusi vidurinę, įstojau į Vilniaus kultūros mokyklą, vėliau Klaipėdos konservatoriją, o magistrantūra – teatro režisūra Vilniaus pedagoginiame universitete,“, – apie profesionalų muzikantės kelią pasakoja pašnekovė.
Darbas kultūros srityje
I. Abromavičienė Alytaus rajono kultūrai skyrė daugybę metų: 10 metų, nuo 2006 iki 2016 m., vadovavo Alytaus rajono meno ir sporto mokyklai, 25-erius – humoro grupei „Sprigtas“. Irena ir šiandien prisimena „Sprigto“ talentingus ir gabius artistus-mėgėjus, kurie noriai prisėdėjo prie grupės veiklos. „Mes su humoro grupe išmaišėme visą Lietuvą. Vasaros estradoje Palangoje koncertavome. Ne visos humoro grupės gali pasakyti, kad po maestro Vytauto Kernagio koncerto galėjo pasirodyti. O mes, kartu su kitomis geriausiomis Lietuvos humoro grupėmis, turėjome tokią unikalią galimybę“, – prisiminimais dalijosi I. Abromavičienė.
Toliau muzikuoja
Viena, bet ne vieniša. Po vyro Juozo mirties Irena, vėl paėmusi akordeoną į rankas, muzikuoja, vadovauja Simno ansambliui „Susibėgę“. Dėl sunkaus instrumento kenčia stuburas, bet Irena džiaugiasi kiekviena diena ir nauju pasirodymu. „Jeigu žmogus nieko neveiks – jis mirs morališkai“, – įsitikinusi pašnekovė. Su nuostaba ji prisimena, kaip jaunystėje, būdama muzikantė, manė, kad 50-mečio jubiliejus – jau garbingas amžius. „Dabar suprantu, kad tai tik mūsų vaizduotė, įsitikinimas. Pažiūrėkite, kiek garbaus amžiaus senjorų lipa į sceną – jie nori dainuoti, pasirodyti, veikti. Tai jų viltis jausti ir kabintis į gyvenimą“, – sako Irena.
Gelbėja pozityvios mintys
Kaip moteris šiandien gyvena? Ji šypsosi ir sako, jeigu pas savo mylimą šeimos gydytoją Jūratę nesilanko, vadinasi, dar visai neblogai. „Apie blogiausią negalvoju, džiaugiuosi anūkais Marta ir Majumi, kurie mokosi Alytaus muzikos mokykloje. Jiems gerai sekasi, pelnę apdovanojimų. Girdžiu juos grojančius, širdis nusirita į kulnus, atrodo, kad aš lipu į sceną ir dar kartą išgyvenu tą scenos jaudulį ir džiaugsmą kartu“, – tvirtina I. Abromavičienė. Du kartus per savaitę ji repetuoja Simne su ansambliu. Kartą per savaitę lanko anglų kalbos pamokas, taip pat praveria Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) auditorijos duris.
Neseniai atšventusi 75-erių metų jubiliejų, ji stebisi, kaip laikas greitai bėga. „Nežinau, ar dėl senatvės, ar dėl kitų priežasčių, tačiau laiko nesustabdysi. Jeigu mąstome, kad viskas bus gerai, taip ir bus. Jeigu pasiduosime pesimizmui, blogai nuotaikai, taip ir jausimės. Svarbiausia – švarios mintys ir nuoširdumas – niekam nepavydėti ir visiems linkėti sėkmės, laimės“, – įsitikinusi Irena. Ji gailisi tik vieno – kad neišmoko groti smuiku. Įgyvendinti šią svajonę dar nevėlu… Pirmyn, Irena!