Jūs klausiate manęs:
– Kas pas tave naujo, brolau?
– O aš noriu dėkoti UŽ LAISVĘ
– Ir JUOS prisiminti – PRAŠAU…
Čia kažkada mėlynavo linų laukas
Dabar vėjyje raudonuoja, sukrešėjusio kraujo spalvos, aguonos
Jos rauda ir dejuoja…
Iš jų didelių, žaižaruojančių akių
Srūva kraujo ašaros…
Ir atrodo, kad šiame laikmetyje,
Aguonos dar labiau raudonuoja
Vis skausmingiau aimanuodamos,
Pražysta sukrešusio kraujo spalva,
Kuri mums visiems neleidžia pamiršti,
Žmogaus rankas, bet suteptas mirtimi…
Raudonos aguonos taip graudžiai meldžia,
Kad už jų maldos aido,
Nesigirdėtų žmonių mirčių aimanos…
Ši žemė nuolat krūpčioja ir klausia:
– Kas mums atsitiko?
Ji dreba ir dejuoja… ir taip garsiai meldžia,
Kad ir už jos maldos aido…
Nesigirdėtų į šulinį „tėvo“ rankomis metamų
Vaikų aimanos ir klyksmo…
Ir dreba raudonas aguonų laukas,
O žemės įvairiuose labirintuose
Dūžta žmonių gyvenimai…
– Kodėl?
Kodėl tau ir man, ir mums visiems,
Tą gėdą… nuolatos turi priminti,
Kraujo ašarom raudančios,
Jau ir taip raudonos – pamiškės aguonos…
Neilgai truko Juozo ir Magdalenos Apolonijos meilė. Jie abu užaugo tame pačiame Makrickų kaime (Marijampolės rajonas, tuo metu Gudelių valsčius). Susituokė 1944 metais.
1945 metais ištremiamas Juozo tėvas Jonas, mama Pranciška ir sūnus Antanas į vakarų Sibiro lygumos pietryčius, prie Tomsko.
Juozas kurį laiką slapstosi, bet vėliau suimamas ir įkalinamas 10-čiai metų Almatoje (Kazachstanas).
Lietuvoje lieka žmona Magadalena ir po širdimi nešiojamas kūdikis. Gimęs pakrikštytas tėvo Juozo vardu.
– Maža kas… Tegul nors tėvo vardas sūnuje gyvena, – kalbėjo Magdalena.
Kiek vėliau, tarsi būtų maža pergyvenimų, sužinoma, kad Juozukas – kurčiasis. Kas gali apsakyti motinos skausmą ir vargus. Vis labiau įsisiautėjus okupantams, dažnai ji sau kartodavo:
– Mano sūnelis, mano užvadėlis, dar būdamas po mano širdimi nusprendė negirdėti šio pasaulio baisumų.
Slinko metai. Didelė meilė ir tikėjimas gyvenimu neužgesino jos meilės vyrui. Guodžia laiškai ir mažasis Juozukas.
Po dešimties metų išsiskyrimo, 1955 m. kartu su sūnumi nuvyksta pas vyrą į Almatą. Tais pačiais metais vyras Juozas perteisiamas, buvusiam politiniam kaliniui pridedama dar devyni metai. Juozas prašosi, kad tolesnį bausmės laikotarpį galėtų atlikti prie Tomsko, kur kalėjo tėvai ir brolis Antanas.
Nors ir keista, pareiškimas tenkinamas. Magdalena persikelia su Juozuku arčiau vyro Juozo ir 1956 metais susilaukia dukros Birutės. Dar po dviejų metų gimsta brolis Sigitas. Tėvai dirba visokius darbus, kad tik prisidurtų prie duonos kąsnio. Išradingumo netrūksta. Augindami vaikus, pasikeisdami abu siuvinėja kryželiu, o mintys vis sukasi apie Lietuvą.
– Gyvendami tremtyje, Sibire, gavome sveikinimą, kuriame buvo pavaizduoti Trakai. Tėvas tuoj pat nunešė vietiniam dailininkui, kad pagal pavaizduotą Trakų peizažą nutapytų didelį paveikslą. Kadangi tėvas Juozas mokėjo atlikti įvairius staliaus darbus, todėl nutapytą paveikslą pats savo rankomis dailiai įrėmino, – pasakoja dukra Birutė Aleksynaitė-Rakauskienė.
– Į Lietuvą grįžome 1965 metais, balandžio mėnesį. Tarp kitų parsivežtų daiktų puikavosi ir minėtas paveikslas. Tiesa, – pridūrė ji, – dar besibaigiant 19 metų įkalinimo terminui, teismas nutaria, kad mano tėvas Juozas Aleksynas buvo nekaltas. Suteikiama „malonė“ – sugrįžus leista įsikurti bet kurioje Lietuvos vietoje. Tuo tarpu kitiems buvo nurodoma konkreti gyvenamoji vieta.
– Mūsų šeimai, sugrįžusiai į Lietuvą, gimtajame Makrickų kaime teko tik pasisvečiuoti. Mamos ir tėvo tėviškėse gyveno po kelias gausias šeimas. Todėl tėvai įsikuria Alytaus rajone Luksnėnų kaime. Tėvas tuoj surado broliui Juozui kurčiųjų mokyklą Vilniuje, o aš pradėjau lankyti 3-ią klasę Luksnėnuose. Mama Magdalena mirė sulaukus šešiasdešimt šešerių metų. Mamos artimųjų – Marčiukaičių šeima – taip pat buvo ištremta į Sverdlovsko sritį, jos motina – mano močiutė, ten ir mirė. Ji dažnai mąstė ir apie vyro brolį Vincą, apie kurį niekas nieko nežinojo. Tik praėjus daugeliui metų buvo pradėta ieškoti artimųjų. Apie 1980 metus spaudoje pasirodo nuotrauka – taip tėvas Juozas ir sužinojo, kad 1941 metais du draugai slėpęsi rugių lauke, o beišeinantys – iš pasalų buvo nušauti ir užkasti pakelėje. Kitą dieną artimieji juos iškasė ir perlaidojo Kupiškio kapinėse. Vienas jų buvo tėvo brolis Vincas Aleksynas.
– Dėkojame kupiškėnams, kad nepaliko gulėti pakelėje, – susijaudinusi ir pilnu dėkingumo žvilgsniu, žiūrėdama į dėdės Vinco nuotrauką, kalbėjo Birutė.
Pasiteiravus apie pačios Birutės sveikatą, ji kalbą nukreipia kita linkme.
– Tėvas mirė devyniasdešimt šešerių metų, ir vyrą jau palaidojau. Užauginau dukrą Jolantą ir sūnų Liną. Džiaugiuosi anūkais. Aš laiminga, nes jie visi gyvena Lietuvoje ir nesibasto po svečias šalis. Mano nusiraminimas – įvairūs rankdarbiai, kuriuose glūdi prisiminimai. Pasisemiu stiprybės ir kartu galiu įgyvendinti neišsipildžiusias svajones, – kalbėjo ji.
Staiga pakilo nuo kėdės ir pravėrusi kambario duris parodė į paveikslą, kuris kabojo garbingiausioje vietoje.
– Čia tas, iš Sibiro. Kol gyvenome Luksnėnų kaime, kabojo ten, o dabar čia…
Į akis krito užrašai: „Trakai“, „Pažinkime gimtąjį kraštą“.
– Tos vėliavos mums primena, kiek kraujo buvo pralieta kovojant už Lietuvą. Jeigu tas, vietinis dailininkas, būtų nutapęs laivelių stiebuose trispalves, galėjo sušaudyti ne tik mūsų šeimą, bet ir kitus. Ką nebūtų sušaudę, tas kalėtų iki gyvos galvos, – atsidususi užbaigė Birutė.
Pasidarė nejauku, bet pamačius ant sienų besipuikuojančius, kryželiu siuvinėtus, įrėmintus Birutės darbus, nuotaika praskaidrėjo…
– Bandžiau tapyti… – parodė į paslaptingumu dvelkiančią lauko gėlių puokštę, – bet geriau patiko siuvinėjimas. Dabar siuvinėju naujoviškus „deimantinius“ paveikslus.
Taip ir atsisveikinau su besišypsančia Birute. Šalia puikavosi darbštumo įrodymas – „deimantiniai“ paveikslai – tai šiandien laisvėje šuoliuojantys svajonių žirgai, o jubiliejinės gėlės žiedų spalva dar kartą priminė Lietuvos praeities skausmą ir kančias už LAISVĘ.
Rikiuojasi kareiviai mano – pagaliau…
Senoji gelda, tėvo pintas gurbas.
– Stovėk, medine statinaite, – aš sakau,
Ir nesvarbu, kad senos vadžios burba…
Burbėkite, senieji kanapiniai pančiai,
Nes mes ir jų dažnai pritrūkstam…
Čeksėkit žirklės vilną kantriai
Nes mes – kaip jūs, be jos…
Tik matom veidus rūsčius.
Rikiuojas pėstininkų visa minia…
Viliuosi aš, kad šie žiurkiniai spąstai
Sugaudys išdavikus čia …
Nors slepias jie aukštai ir net po geležiniais rąstais.
Medinę kurpę sunešiot greičiau mums sekas…
Ir griūva čia iš siaubo susigūžę pirkios…
Iš prieklėčio nurieda senas gurbas,
Vaitoja…dairos…., sodybos mano, kur jūs?
Mielieji mano, ta sena daina,
Pakinktai seno tėvo žirgo,
Mus neapgins ir neateina ta diena…
Prakeikiu lemtį buvusio… IR VIS DAR ESAMO, žaidimo.
Gal keiktis mums ir nevalia,
Nes klausosi kažkas eilėm sugulę…
Po ąžuolu senam sode…
Dangun tekyla tik graudi malda…
Todėl – už gražią maldą –
Kaip kūdikėlio šypsnį…
Už tikėjimą, meilę ir darną
Ir visų išsipildžiusią VILTĮ!
L. Bunikienė
VšĮ Liaudies meno centro muziejaus Auksarankiai direktorė
Alytaus r.