Ugnė Andriulaitytė
Duoklė savo šaknims, žemei, lietuviškam žodžiui ir laisvai nenugalimai dvasiai. Stuburą tiesinantis tekstas, kurį parašiau po savo asmeninės vidinio pasaulio konsteliacijos praktikos.
Aš gilė, kuri turi išaugti į ąžuolą. Didelį, pro kurį neįmanoma praeiti nepakėlus akių.
Čia nėra mano pasirinkimas. Niekas nepasirenka savo šaknų. Gilė negalvoja, kuo bus užaugusi.
Šioj žemėj man atrodė paprasčiau būti pakelės žole. Smilga. Daugių daugiausiai eiliniu berželiu pelkėje. Bet mano medis
dygsta iš meilės lietuviškam žodžiui. Iš meilės, kuri buvo drąsesnė už mirtį.
Man niekas nesakė, kad mes iš ąžuolų giminės. Šimtą metų tylėjom ir apsimetėm tiesiog dideliais medžiais be pavadinimo. Meilė matematikai, logikai, fizikai. Kad tik kuo toliau nuo tikrojo vardo ir savo šerdies. Kuo toliau nuo vandens, kad tik nepamatytų vaikai savo atspindžio ir neatpažintų savęs. Daugiau nė vienas mažas vaikas nebus nužudytas dėl to, kad mes rašom. Todėl dabar tik skaičiuosim. Matematika tautos dvasios nebudina, mes saugūs.
Koks keistas jausmas užaugti poetų giminėj, kuri nerašo. Kur nė vienas neprisipažįsta, kai pradedu ieškoti, iš kur ta mano trauka žodžiui. Anksčiau galvodavau, kad tokie stiprūs polinkiai yra duodami iš oro – kaip misija – tarsi vedimas iš Dangaus. Dabar žinau, kad čia ta pati galia, kuri iš gilės išaugina ąžuolą, o ne klevą. Ir visi bandymai priešintis savo prigimčiai man yra lyg bandymas amžiams pasilikti gimdoje – tuomet tik susirietus guliu ir tenoriu save migdyti. Neduota man energijos gimti kažkuo kitu. Net kai labiausiai noriu būti tokia, kaip kiti, vien noro man neužtenka.
Ąžuoliukai dažnai auga suspausti kitų medžių, tačiau viršūnė turi gauti pakankamai saulės spindulių, nes ąžuolai mėgsta šviesą, o po kitais medžiais neauga. Augimui reikalinga gera drėgna dirva: gilus juodžemis, priemolis.
Taip rašo Vikipedijoje apie ąžuolus. Mūsų galvos mėgsta šviesą ir po kitais medžiais mes neaugam. Susigūžti ir pasislėpti šešėliuose reiškia mirtį. Bandyti leisti daigą smėlynuose – absurdiškai kvaila. Ieškok geriausios sau žemės, nežiūrėk į tuos, kurie sudygsta tarpuvartėse.
Mano giminės vyras 1884 metais leido slaptą laikraštį. Ir ne bet kokį. Todėl atėjo kareiviai ir sušaudė. Ne jį, o jo mažą berniuką. Tą išgirdau per savo asmeninę konsteliaciją, kur svetimus žmones sustačiau kaip savo vidinio pasaulio atstovus, kad pamatyčiau, kodėl man taip norisi save migdyti, kodėl mano baimė yra didesnė už drąsą gyventi, ypač kai galvoju apie darbą ir pinigus. Ir tada tie sustatyti žmonės pradėjo pasakoti, ką dabar jaučia. Su tiksliomis datomis. Kokio gylio turi būti skausmas, kad su savimi neštųsi net datą? Man šitos istorijos giminėj niekas nepasakojo. Ji tokia baisi, kad, atrodytų, amžiams TURĖJO užčiaupti mums visiems burnas. Svarbu tik, kad neliktų kaboti atminty. Todėl mes nekišam nagų prie žodžių, mes tik skaičiuojam. Gal net giminės medyje nelikę pėdsakų, nors gūglindama išgirstą datą, randu „Aušrą“ ir vieną iš jos redaktorių, kurio pavardė vos per raidę skiriasi nuo manosios (yra ir šaltinių, kuriuose mūsų pavardės vienodos). Gal tik sutapimas. Bet mane, išgirdus šią paslaptį, apėmė palengvėjimo jausmas. Lyg vaikui, kuriam tėvai galiausiai pasako, jog jis iš vaikų namų. Skauda be galo, bet pagaliau susiveda visi galai. Kodėl man taip mirtinai svarbu rašyti, ir būtinai lietuviškai, ir kodėl kartu jaučiausi tokia giminės išsišokėlė – juk visi kiti daugmaž savo vietoj. Jei ne teta, kuri tiesiog garsiai mylėdama istoriją, kultūrą ir žodį, žadino mano dvasią ir jaudino širdį, gal ir aš būčiau galvojusi, kad ne šio medžio vaisius esu.
Prieš išstatant savo vidinio pasaulio konsteliaciją, išsakiau lūkestį sužinoti kažką, kas taip pakreiptų mano mąstymą, kad atsirastų ryžto ir pasidarytų drąsu daryti bijant. Juk kartais užtenka vieno sakinio, kad pamatyčiau naują perspektyvą. Kad iš neįmanoma taptų įmanoma. Kad rūkas nors akimirkai prasisklaidytų. Ir man tuo raktu tapo suvokimas, kad ne iš oro ar dangaus, o iš žemės man yra patikėta rašymo misija. Iš pačių šaknų eina palaikymas veikti. Todėl viena yra skaičiuoti naujus prenumeratorius, peržiūras ir širdutes tam, kad pasijausčiau svarbi ir būtų paglostytas mano ego, o visai kas kita yra nesipriešinant stiebtis į ąžuolą tam, kad tiesiog tęsčiau prasmingus protėvių darbus. Iš šono kiti mato tik paskirus mano gyvenimo momentus, bet ne to momento prasmę viso man skirto kelio kontekste. Ir jiems visai neprivalau aiškinti, kad be nevykusių bandymų rašyti neatsiranda sakiniai, kurių kiekvienas žodis perveria širdį. Svarbiausia, kad man pačiai aišku, kur aš einu. Todėl jei dar koks girtas diedas, kad ir pats didžiausias autoritetas, į akis pasakys, kad gal aš per daug čia reiškiuosi, ir aš vėl viduje pritarsiu, tai bus didelis pralaimėjimas. Kaskart pasirinkus nedrumsti vandenų ir tyliai ramiai po šluota palaukti, aš pajausiu stiprų skausmą iš savo šaknų, nes ąžuolai po kitais medžiais neauga.
****
Vikipedija apie „Aušros“ laikraštį: „Užsimokėjusių prenumeratorių 1883 m. buvo 70, 1884 m. – apie 300 (kitomis žiniomis – 240), 1885 m. – 250, 1886 m. – 175“.
Ar dar man reikia akivaizdesnių įrodymų, kad ne prenumeratoriais ir pinigais matuojama žodžio galia? Ir kartu juokinga, kad po šimto penkiasdešimt metų mes vis dar skaičiuojam sumokėjusius prenumeratorius. Emilija, kuri konsteliacijoje įkūnijo ir įgarsino mano drąsą gyventi, po visko priėjo ir pasakė: žinai, yra tie akmenukai, kur į vandenį mėtom? Įmetus vieną per visą vandens paviršių nueina ratilai – pirmas toks mažiukas, o jau po to vis didyn, didyn, didyn. Taip ir tu – kasdien po milimetrą stumkis. Kai iš šono stebėjau jos vaidmenį, atrodė, kad ji sėdi ant aukso skrynios, kurioje visos mūsų girios, šventi akmenys ir padavimai. „Aš iš Antikos, – sakė ji. – Tokio amžiaus yra ta laisvė pasirinkti gyvenimą, kuris veda į nežinomybę, bet jam kurti yra daug svarbiau nei užsispaudus tylėti. Tau reikia aukso“, – pridūrė. Bet kol baimė gyventi nepasitiki, kad dar kažkas be jos šiame pasaulyje išvis yra, kad kažkuo dar galima pasitikėt, kad yra saugu pamiegoti, tol visa šita gaivališka versmė yra nepasiekiama – lyg per televizorių žiūrėtum.
Šiuo metu Ugniakurės laikraštis turi 600 nesumokėjusių prenumeratorių. Visai neblogai kaip mažam ąžuoliukui! Ačiū jums, kad skaitot lietuvišką žodį! Rašykim, skaitykim, kalbėkim, dainuokim ir palaikykim vienas kitą. Čia mūsų tikroji galia ir aukso skrynia iš pačių šaknų! Dar neseniai rašiau apie pagiežingą konkurenciją – buvo ir yra absurdiška konkuruoti su tais, kurie rašo lietuviškai. Nebent žaismingai ir kolegiškai, kad visi rašytume daugiau, geriau, galingiau.
P. P. S. Konsteliacija vyko prie Aušros vartų, o moteris, kurią pasirinkau atlikti mano santykio su darbu vaidmenį, buvo vardu Aušra. Tai norisi plaukti ir toliau palei šią tėkmę ir tekstą užbaigti „Aušroje“ rastu eilėraščiu, kurį parašė gal net mano giminės vyras (jeigu ne kraujas bendras, bent pavardė ir dvasia tai tikrai).
Iš Aušros 1884 m. 7-8 numerio
Tarp savųjų
Divinoj’ szalij’ giventi man pateko,
Kur ten Arnas kriszpolu tiruoju teka,
Kur kalnai alivu krumais ir’ apžėlę,
Stov’ padangėna virszunes jie iszkėlę;
Tarp ju ežerai kaip veidrodžiai tik žvilga,
Milijardai kur žvaigzdžiu naktelėm’s mirga,
Kur gireles puikios szakomis siubuoja,
O paukszteliai jose divini ulduoja;
Žolinais puikiausiais žemė apkaiszita —
Mirtomis, alivom’s, levendrais dabįta,
Kur žmoneliai saldžiai bei linksmai givena,
O vargai, nelaimės juju nekedena; —
Bet iszgirdęs tėviszkės miszku oszimą,
Lėtą ir nedrąsu upiu mus’ bėgimą,
Musu prigimtos kalbos žodžius brangiausius
Ir tuos balselius jaunistės kai mieliausius,
Negailiuos’ suvis szaleliu tu puikiuju,
Nes asz czion savę jauczuisi tarp savuju.
Garliavoje, 14. kovo 1884. Juozas Andriulaitis-Kalnėnas
