Rita Krušinskaitė
„Man ūkininkavimas – dvasinis dalykas, protėvių tradicijų puoselėjimas ir meilės žemei išraiška“, – sakė Lazdijų rajone, Žagarių kaime, gyvenanti Lijana Kubilienė, kurios ūkis „Metų ūkio 2021“ konkurse Druskininkų savivaldybėje buvo įvertintas antra vieta.
Kaime gimusi ir užaugusi moteris savarankiškai ūkininkauti pradėjo prieš 12 metų, mirus tėvams. „Perėmiau jų penkių karvių pieno ūkį ir nusprendžiau tęsti šeimos ūkininkavimo tradicijas, kurias dešimtmečius puoselėjo šioje pačioje sodyboje gyvenę proseneliai, seneliai ir tėvai. Tai mano pagarbos ženklas jiems. Norisi visa tai išsaugoti, po manęs nežinau, kas bus, bet aš šios žemės neatsisakysiu“, – kalbėjo Aleksandro Stulginskio universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) agronomijos studijas baigusi moteris.
Abu ūkininkės sūnūs, Aurimas ir Augustas, kol kas savo ateities sieti su žemės ūkiu neketina. Vaikinai pasirinko informacines technologijas.
L. Kubilienės smulkių mėsinių galvijų ūkis – 12 mėsinių galvijų ir viena žindenė karvė bei tėvo palikimas – 25 metų kumelė. 16 hektarų nuosavos žemės sukurtos labai geros sąlygos galvijams. Vasarą jie laisvai ganosi aptvertose pievose, nuo saulės kaitros slepiasi miško paunksmėje, o atsigaivinti gali tvenkiniuose telkšančiame vandenyje. Žiemą įkurdinami erdviame tvarte esančiuose garduose, nepaliekami lauke, nors šios veislės gyvuliai gali ir per šalčius gyventi lauke.
Ūkininkė pasakojo, kad specialiai mėsinių galvijų nepirko, tik norėdama pasilengvinti ūkio darbus paprašė veterinaro, kad jis pienines karves apsėklintų mėsinių reproduktorių sperma. Taip, bėgant metams, pieno ūkis tapo mėsinių galvijų ūkiu. „Labiausiai patinka ramūs, taikūs, greitai bręstantys angusai, šių mišrūnų daugiausiai laikau, o neseniai bandą papildė deksteriai, turintys ragus, tačiau kiek mažesni nei mums įprasti galvijai, bet taip pat labai mieli“, – pasakojo moteris.
„Man ūkininkavimas tai išsikrovimas ir atgaiva po darbo Druskininkų savivaldybės Leipalingio seniūnijoje, kurioje dirbu seniūno pavaduotoja. Kai per dieną dirbi protinį darbą, tai ryte ir vakare padirbėti fiziškai visai neblogai. Prie savo gyvulių taip prisirišu, kad kai reikia parduoti, jau prieš tris dienas pradedu nemiegoti naktimis, man tai sukelia šoką“, – tikino ūkininkė.
Daugelį darbų moteris stengiasi nudirbti pati, tačiau yra ir tokių, kad be vyriškos rankos neišsiversi. Žolę nuosavu traktoriumi nupjauna sūnus, žemą, kai gyvulius reikia pagirdyti, pašerti ir išmėžti gardus, L. Kubilienė samdosi pagalbininką. Grūdinių kultūrų dzūkė neaugina. Moteris apsiskaičiavo, kad daug paprasčiau ir pigiau galvijų pašarui reikalingą kiekį gūdų nusipirkti iš aplinkinių ūkininkų, nei augintis pačiai.
„Daugelis nesupranta mano ūkininkavimo džiaugsmo ir prasmės, nes jei dvejus metus auginu telyčią ir už ją supirkėjai sumoka panašią sumą kaip mano mėnesinis atlyginimas, tai naudos nėra nedaug. Šiek tiek viską atperka išmokos, bet iš savo ūkio tikrai nepragyvenčiau. Nepaisant to, nenoriu atsisakyti ūkio, gal todėl, kad mano tėvai laikė gyvulius ir aš pripratau prie ūkio darbų, negaliu nutraukti tradicijų, kurias puoselėjo ištisos kartos“, – atviravo L. Kubilienė.
Kaip visi, moteris neišvengia ir sunkių gyvenimo tarpsnių. Tada jai į pagalbą ateina prieš daugelį metų pamėgti garsios rašytojos Margaret Mitchell romano „Vėjo nublokšti“ pagrindinės veikėjos Skarlet Oharos žodžiai: „Dabar aš apie tai negalvosiu. Pagalvosiu apie tai rytoj“. „Toks požiūris į iš pirmo žvilgsnio tarsi neišsprendžiamus dalykus padeda. Kas iš vakaro atrodo neįveikiama, rytą gana lengvai išsisprendžia“, – dalijosi gyvenimo patirtimi L. Kubilienė.
Susikaupus daugybei darbų, ūkininkė prisimena kitą motyvuojantį posakį: „Akys baisininkės, rankos darbininkės“. Jos nuomone, pamačius daugybę darbų, siaubas apima, bet pradėjus dirbti, ir didžiausia krūva darbų ištirpsta.
Jei likimas pasuktų tokia kryptimi, kad netektų darbo, L. Kubilienė, be visų kitų darbų vadovaujanti ir Žagarių kaimo bendruomenei, nepražūtų ir neemigruotų į užsienį laimės ieškoti.
„Tikrai rasčiau, ką veikti, kaip užsidirbti pragyvenimui ir pati viena, ir drauge su bendruomene, kuri yra veikli, energinga ir atvira naujovėms“, – sakė L. Kubilienė.