Kolektyviniame sode Alytaus rajono Nemunaičio kaime esančioje sodų bendrijoje „Pušelė“ jau 20 metų vasaroja alytiškiai pensininkai Aldutė ir Algimantas Jurgilai. Šešių arų sklype sutuoktiniai užsiaugina tiek daržovių ir sodo gėrybių, kad net turguje parduoda. Jie įsitikinę, kad ne daržo dydis lemia derlių, o meilė žemei ir noras dirbti. Be ūkinės veiklos, senjorai aplinkinius stebina išpuoselėtu grožiu – žydinčiomis gėlėmis, sutvarkyta aplinka, tautodailininkų skulptūromis.
Sutuoktinių sklypas yra „Pušelės“ sodų gatvių sankryžoje, iš abiejų pusių puikiai matomas pravažiuojantiems, kurie tik kraipo galvas ir stebisi sukurtu grožiu. Algimantas kilęs iš Šakių rajono, Aldutė – simniškė, gimusi ir augusi Simne. „Abu be proto mėgstame grožį“, – sako Aldutė, o jai pritaria ir vyras. Pasak senjorų, kaimynai jų sukurtą grožį taip pat vertina.
Išpuoselėtas Aldutės sklypas pilnas gėlių. Gėlių sodinukus, sėklas moteriai dovanoja sesuo, draugė. „Gyvenimas išmokė visko“, – sako pensininkai, žiemą praleidžiantys Alytaus mieste. Bet vos gegužei pakvipus, sutuoktiniai kraustosi į sodą – arčiau gamtos ir kuria grožį. Sode leidžia laiką iki šildymo sezono pradžios arba dar ilgiau. „Tik ant visų šventų grįžtame į miestą“, – kalba Algimantas.
Sodas – atgaiva
„Sodas yra mano darbas ir poilsis. Man patinka, kuomet gražu, sutvarkyta. Nemėgstu tinginių ir apsileidusių žmonių“, – tvirtina Algimantas. Jo kiemą puošia Alytaus tautodailininko Artūro Zienkos išdrožtas rūpintojėlis, skulptoriaus Boleslovo Mizaro skulptūra, kitų meistrų kūriniai. Vyras mano, kad pinigų nereikia laikyti, o džiaugtis gyvenimu, tad juos investuoja į savo aplinkos grožį, kuriuo ir patys kasdien džiaugiasi, ir kitus džiugina.
„Sėdėsi rankas sėdėjęs, būsi nesveikas“, – tvirtai rėžia Algimantas. Pasak vyro, judėti, krutėti reikia bet kokiame amžiuje. „Kol dar judame – jaučiame, kad gyvename. O kai nejudėsime – bus „aleliuja“, – geros nuotaikos nestokoja pensininkų pora. Vyras ir žiemą namuose neužsisėdi. „Labai mėgstu baseine paplaukioti“, – sako pašnekovas. Algimantas ir Aldutė sekmadieniais lanko Putinų parapijos koplyčią. „Pas Valduką einame“, – apie savo kunigėlį kalba senjorai.
Daržas – Algimanto, gėlės – Aldutės
Algimantas – vyturys, jau nuo 5 val. ryto atsikėlęs pluša darže. „Aldutė dar pamiega“, – apie žmoną meiliai kalba Algimantas.
A. Jurgilienė rūpinasi gėlėmis, o A. Jurgilas – daržu ir ūkiniais reikalais. „Man gėlės irgi patinka, bet aš tiek nemoku su jomis kaip Aldutė“, – giria žmoną Algimantas.
Agurkai, pomidorai, morkos, slyvos, obuoliai, riešutai ir kitos gėrybės, kurių pilna senjorų darže. „Visko prisiauginame tiek, kad mums atlieka, tai nuvežame ir į turgelį parduoti“, –sako Algimantas. Daug žemės nereikia, reikia tik ją sugebėti apdirbti ir mylėti ją“, – įsitikinę senjorai. „Viskas pas mus užauga“, – tęsia Aldutė. Tik gėlių sako neparduodanti, visą grožį sau pasiliekanti.
Sutuoktiniai, turėdami ateičiai dar begales idėjų ir darbų, sau telinki tik sveikatos ir sėkmės, žinoma, dar taikos pasaulyje bei kuo didesnio draugiškumo žmonių santykiuose!
Danielius Jakubavičius