64-erių metų alytiškis Vidmantas Karlonas dėl savo šmaikštumo ir linksmumo draugų ir pažįstamų vadinamas Karlsonu. Su žmonėmis bendrauja kaip vėjas – lengvai ir paprastai. Vidmantą vyresnės kartos žmonės žino kaip linksmų plaučių vyrą, prisimena jo grandiozines diskotekas kaimuose bei šokius, „Latvijos“ autobusiuką Alytuje.
Vidmantas gimė 1958 metais. Augo Terpinių kaime, Alovės seniūnijoje, netoli Venciūnų. Vyras apie 1995–1998 m. vairavo mikroautobusą „Latvija“, kuriame buvo įrengta diskoteka ant ratų. Liudininkai pasakoja, kad tuo metu autobusas su diskoteka atrodė išties įspūdingai. Nespalvotas televizorius, kuriame grojo užsienio vaizdo klipai, mirguliavo „švieskės“, viduje ir lauke buvo iškeltas garsiakalbis. Autobusiuko durims prasivėrus, Vidmantas linksmindavo stotelėse autobuso laukiančius keleivius, per garsiakalbį kviesdavo juos lipti į vidų, o jei ne, tai bent nesėdėti surūgusiems. Prieš 27-erius metus diskoteka autobuse buvo „įvykis“, traukiantis alytiškių ausį ir akį.
Savamokslis inžinierius
Vidmantas dirbo nuo 18 metų. Jį traukė autotechnika, kaip ir magnetofonai, kita radijo, šviesos aparatūra. Tad vyras su draugu 1985–1993 metais kultūros namuose Venciūnuose organizuodavo diskotekas. Tuo metu diskotekos buvo labai populiarios. Susirinkdavo iki 250 žmonių. Šokiai vykdavo tris dienas: penktadieniais, šeštadieniais, net ir sekmadieniais. Kuomet šokėjai jau netilpdavo salėje, vyrai šokius organizuodavo ir aplinkiniuose mažesniuose kaimuose, net ir Varėnos bei Lazdijų rajonuose. V. Karlonui patiko rengti diskotekas.
Darbe vairuodamas sunkvežimį ir pravažiuodamas per miestelius, kaimelius, jis būtinai sustodavo bet kokiuose kultūros namuose pakalbėti dėl diskotekos organizavimo. Tuomet turinčių aparatūrą diskotekoms vesti buvo mažai, tad Vidmantas su draugu pasiūlymų organizuoti šokius turėjo sočiai. Verta pažymėti, kad įėjimas į diskoteką kainavo nedaug – 50 kapeikų.
Vidmantas šokiams ruošdavosi labai atsakingai ir kūrybingai. Tada nebuvo tiek aparatūros, tad reikėjo išmonės ir žinių, norint ją pasidaryti. V. Karloną galima vadinti savamoksliu inžinieriumi. Jis išmanė techniką, nes prie jos kasdien dirbo. „Moskvičiaus“ ir „Gaziko“ priekines lempas apvilkdavo įvairių spalvų medžiagomis arba nudažydavo, sugebėjo sujungti ir taip padarydavo vadinamas „švieskes“. Diskotekos efektui sustiprinti šokių salę jis puošdavo perkonstruotomis kalėdinių lempučių girliandomis. Muziką leisdavo per juostinius magnetofonus, nes kasetiniai buvo prastos kokybės. Pagrindinės grupės, kurios buvo populiarios tuometiniuose šokiuose, – „Modern Talking“, „Bon Jovi“. Šokius vedė iki 1993 metų. Vėliau prasidėjo muštynės vakarėliuose, tad jaunimas ėmė jų vengti, tobulėjo ir aparatūra, kurios Vidmantas neturėjo.
V. Karlono atmintyje giliai įsirėžusi Seiliūnų (Lazdijų rajonas) diskoteka. 1988 metais čia vyko geriausios diskotekos rinkimai. Keletas didžėjų, tarp jų ir Vidmantas, pakaitomis vedė diskotekas. Jis pelnė geriausio diskotekos apšvietėjo vardą.
Nuo diskotekų prie ekskursijų
1993–1994 metais Vidmantas sugalvotojo imtis privataus vežėjo autobusu verslo. Vienas pirmųjų jo autobusų buvo „PAZ“, bet, pasak vyro, jis greitai surūdijo. Turėjo 2–3 autobusus, vadinamas „Latvijas“. Nors autobusas buvo 12 vietos, Vidmantas veždavo ir 20 alytiškių. Pelno didelio nesiekė, bet Vidmantui buvo smagu su žmonėmis bendrauti. 1998 m. V. Karlonas įsigijo autobusą „Ford Transit“, kuriame įtaisė spalvotą televizorių. Veždavo mokinių ekskursijas. Šiuo verslu užsiėmė iki 2008 metų. Vėliau jis dar dirbo keletą darbų, o 2018 m. išėjo į priešlaikinę pensiją.
Vietoj šokių – daržas
Šiandien V. Karlonas gyvena Alytuje Vidzgiryje, prie turgaus. Šiame mikrorajone prie bažnyčios jis turi nedidelį daržiuką, kuriame gausiai dera daržovės. Vidmantas atviras, šalimais daržus turinčios moterys nori juo atsikratyti. Bet V. Karlonas atkaklus, augina daržoves ir taip žiemą prasimaitina. Vidmantą ir dabar dar alytiškiai atpažįsta. Vyras nelabai pasikeitęs nuo tų laikų. Ar ilgisi Vidmantas ankstesnio šurmulingo gyvenimo, atsidūsta ir sako: „Įdomu dar būtų, technika ištobulėjo, bet kad poreikis ne toks, o ir amžius, ir jėgos ne tos.“
Danielius Jakubavičius