Rita Krušinskaitė
Viena tautos išlikimo sąlygų – papročių ir tradicijų išsaugojimas. Dzūkijoje gyvenanti Eglė Kašėtienė, siekdama ateinančioms kartoms perduoti kultūrinę tautos savastį, kartu su komanda įgyvendina unikalų projektą – baigia sukurti 17 edukacinių-dokumentinių filmų seriją apie dzūkų audimo tradicijas.
Perduos audimo tradiciją
Stimulas, paskatinęs E. Kašėtienę imtis šio projekto, faktas, jog šilų Dzūkijoje nebeliko audžiančių moterų. Senosios audėjos jau iškeliavo į amžinybę arba nebeturi sveikatos, o jaunesnės kartos moterys šia veikla neužsiima. „Prieš dešimt metų šilų Dzūkijos kaimuose dar audė kelios arba bent viena audėja, o praėjusiais metais jau nė viena. Vadinasi, kiek įvairiaspalvių, margaraščių divonų, abrūsų ir kitų rankomis austų audinių yra močiučių spintose, tiek ir liks, o kartu su senųjų audėjų išėjimu iš kasdienybės baigia pasitraukti ir amžius gyvenusios tradicijos“, – konstatavo projekto vadovė, filmų prodiuserė ir idėjos sumanytoja E. Kašėtienė.
Anot projekto vadovės, šiuose kraštuose audimas buvo ne šiaip užsiėmimas ar amatas, bet savotiškas socialinis reiškinys. Anksčiau ausdavo beveik kiekviena kaimo moteris. Audėjos tarpusavyje bendraudavo, viena kitai paskolindavo audimo įrankius, mainydavosi siūlais, keisdavosi raštų schemomis, padėdavo viena kitai daryti metimą ir daugybę kitų su audimu susijusių darbų. Gyvendamos tarp pušynų išsibarsčiusiuose kaimeliuose, šilų dzūkės ilgiausiai išlaikė archajišką gyvenimo būdą, papročius bei namudinio gyvenimo tradicijas.
„Šiandien pastebime vis didėjantį susidomėjimą senaisiais audiniais, raštais, iš jų įkvėpimo semiasi kostiumo ir interjero dizaineriai. Mokomuosiuose filmuose žingsnis po žingsnio aiškinsime ir mokysime, kaip austi. Šiuos darbus reikia atlikti kuo skubiau, kol dar turime geriausias specialistes ir mokytojas“, – pabrėžė E. Kašėtienė.
Idėjos sumanytoja džiaugiasi, kad į projektą įsitraukė ne tik talentingos audėjos: Ona Mortūnienė iš Lynežerio kaimo ir Antanina Nadzeikienė iš Kašėtų kaimo, bet ir tradiciją perimantis pradedantysis audėjas Mindaugas Rasimavičius.
Užaugęs kaime vyras dar prisimena, kaip jo močiutė ruošdavo audimui stakles, kaip gimdavo raštas, suguldavo spalvos ir atsirasdavo pats audinys. Anot M. Rasimavičiaus, jam tai prilygo pasaulio stebuklui, kurį perprasti ryžosi tik baigęs botanikos doktorantūros studijas. „Visada turėjau norą suvokti, kaip iš tokios mažos struktūros kaip siūlas gimsta tokia didelė struktūra kaip audinys, bet tik po daugelio metų išdrįsau pradėti mokytis austi ir minti savo audimo taką“, – kalbėjo M. Rasimavičius.
Projekto koordinatorė, audimo konsultantė Raminta Beržanskytė pasakojo, jog audinių raštai, spalvos ir kompozicija yra tai, kas kartais labai aiškiai, kartais subtiliai perteikia mūsų krašto žmonių grožio supratimą ir estetikos pasaulį. Žiūrėdami į audinius, galime stebėti skirtingų laikmečių tendencijas, atskiruose kaimuose vyravusias madas, socialinius reiškinius, turtinę padėtį. Tai ypač aišku pažvelgus į lovų užtiesalus, kurie buvo naudojami ir kasdieną, ir švenčių dienomis. „Šių mokomųjų filmų sukūrimas pasitarnaus tradicijos išsaugojimui, atgaivinimui ir perdavimui. Divonai ir jų raštų įvairovė galėtų tapti vienu iš elementų, kurie stiprina Dzūkijos identitetą Lietuvos ir Europos kultūros paveldo erdvėje“, – sakė R. Beržanskytė.
Reikia pagalbos
Projektas pradėtas įgyvendinti šių metų balandį, o filmai žiūrovus turėtų pasiekti iki šv. Kalėdų, tačiau kūrėjai susidūrė su lėšų stygiumi ir skelbia sutelktinio aukojimo akciją, skirtą surinkti trūkstamoms lėšoms.
Lietuvos kultūros taryba šiam projektui įgyvendinti skyrė 11 tūkst. eurų iš prašytų 32 tūkst. eurų. „Nusikarpėme sau atlygius, operatoriai, fotografai taip pat dirba už simbolines kainas (jiems už darbo dieną su kelionės išlaidomis mokame tiek, kiek jie Vilniuje komerciniuose darbuose uždirba per valandą ar dar trumpiau).
Kad ir kaip stengėmės visas išlaidas mažinti, taupyti kur tik įmanoma, bet filmų kokybė ir sklaida vis tik reikalauja daugiau išlaidų, nei turime lėšų. Aukščiausios kokybės siekiame sąmoningai – jau po kelių metų tokių filmų bus neįmanoma sukurti, nes nebeturėsime senųjų audėjų – mokytojų. Būtent todėl nebegalime laukti ir atidėlioti.
Iš šių filmų niekada nieko neuždirbsime, nes esame suinteresuoti šią tradiciją kelti iš mirštančių, todėl filmus paskelbsime viešai jau prieš šv. Kalėdas, kad galėtų juos pamatyti ir iš jų mokytis kiekvienas nepaisant finansinių galimybių. Filmai nebus pardavinėjami, kaip dabar įprasta pardavinėti videokursus, mokymus, seminarus.
Kad galėtume kokybiškai užbaigti projektą ir kompensuoti jau patirtas asmenines išlaidas, reikėtų turimą biudžetą papildyti bent 9 000 eurų“, – su sudėtinga situacija supažindino projekto vadovė E. Kašėtienė.
Norintys ir galintys paremti šį projektą bei taip prisidėti prie audimo tradicijų išsaugojimo gali tai padaryti interneto platformoje – https://gogetfunding.com/kvieciame-atrasti-dzuku-audimo-tradicija-paredzymai/.
Taip pat galima paremti ir pavedimu, pinigus pervedant į projektą vykdančios viešosios įmonės banko sąskaitą:
VŠĮ SAMANUKĖS
Banko sąskaita:
LT053500010014878191 (Paysera bankas)
Mokėjimo paskirtis: Divonų projektui