Buvęs ilgametis Alovės ir Ryliškių parapijos klebonas monsinjoras Stanislovas Stankevičius nuo rugsėjo 1-osios gyvena Aukštadvario šv. Domininko namuose. Dvasininką aplankius, pastarasis nors ir sirgdamas ne viena sunkia liga, linksmai juokavo bei džiaugėsi puikių darbuotojų rūpesčiu.
„Gegužę man sukaks 89 metai, argi galiu bėdavoti, kad sergu ir kažkas sunku? – rimtai klausia S. Stankevičius. – Jei man būtų 30 ar 40 metų, tai sutinku. Daug tokio amžiaus sergančių yra. O čia juk normalu. Susidėvėjau.“
S. Stankevičius gyvena vienas apie 11 kv. metrų ploto kambaryje trečiame, viršutiniame, pastato aukšte. Patalpoje šalia turi televizorių, šaldytuvą, drabužių spintas. Pastate yra liftas, tačiau juo gyventojams vieniems naudotis draudžiama. „Gyvenu kaip kalėjime, nes kažkiek apvaržytos veikimo laisvės, tačiau pažiūrėjus, koks čia aprūpinimas, tai tikrai jaučiuosi kaip Rojuje! Nieko daryti nereikia! Paduota, išplauta, išskalbta, į lauką išveda pasivaikščioti, net gydytoja atvyksta apžiūrėti“, – pokštauja klebonas.
Pašnekovas kunigystės pašaukimo ir šiuose namuose negali pamiršti. „Čia gyvena 35 žmonės. Visi jie įvairaus amžiaus ir be galo sunkiai sergantys. Sunku būtų patikėti, kad tik su keturiais iš jų aš galiu pašnekėti. Net būdamas tokios sveikatos, aš turiu išlikti visada stiprus ir iš paskutiniųjų padėti kitiems. Juk jiems visiems reikia Dievo palaimos ir vilties“, – atsidūsta S. Stankevičius.
Betarpišką ryšį su klebonu palaiko buvę jo ilgamečiai pagalbininkai – vargonininkas Henrikas Janukaitis su žmona Danute. Kasdien bendrauja telefonu, kas savaitę atvyksta jo aplankyti. „Buvo norinčių mane priglausti, prižiūrėti, tačiau niekam nenoriu užkrauti savo rūpesčių. Visi juk turi savo gyvenimus ir atsakomybes. Man gana ir tiek, kiek šiandien turiu. O už tarpininkavimą suteikiant man šį kambariuką dėkoju Kaišiadorių vyskupui Jonui Ivanauskui, Alytaus rajono savivaldybės merui Algirdui Vrubliauskui, Lietuvos kariuomenės vadams ir, žinoma, tiems patiems D. ir H. Janukaičiams“, – apibendrindamas gyvenimo sąlygas sakė klebonas monsinjoras.
S. Stankevičius gyvendamas vienas kartais užsimiršta laike. Visada atsikelia pusę šešių, nusiprausia, meldžiasi ir gieda liturgines giesmes. O po to aptingsta ir dar eina iki pusryčių pamiegoti. „Vieną kartą man atrodė, kad jau rytas. Pagiedojau vienas, žiūriu kad 11 valanda vakaro. Išsiblaškiau ir visą naktį nemiegojau“, – šypsodamasis pasakojo klebonas.
S. Stankevičius sako, iš 18 kartu su juo baigusių kunigų seminariją gyvi teliko tik dviese. „Visada buvau didesnis ar mažesnis ligonis, sirgau, nemažai operacijų turėjau, tačiau mano sveikatos priežiūra davė puikių vaisių. Va, kiek išgyvenau!“ – sako klebonėlis.
S. Stankevičius laukia pavasario, kada bus ilgesnės ir šiltesnės dienos, galės ilgiau pabūti lauke. Be to, antrąją Velykų dieną, balandžio 10-ąją, jis minės savo kunigystės 60-ies metų jubiliejų!
Atsisveikinant Stanislovas Stankevičius paprašė visiems perduoti padėką, kad jį vis dar prisimena, mena geru žodžiu. O savo ruožtu klebonas monsinjoras palinkėjo žmonėms sveikatos ir niekada nenusiminti, kitą kartą tyliai kentėti ir nedejuoti, tik taip būsite pašventinti ir būsite laimingi. Nes svetimos kančios nėra.
Danielius Jakubavičius