81-erių metų Juozas Stankevičius jau 56 metus vargonininkauja Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, kaip ir anksčiau, taip ir dabar kasdien 8 val. groja, gieda bažnyčioje. Stengiasi išlikti žvalus ir energingas. Ir kaip pats sako, tarnaus bažnyčioje, kiek leis jo du tiesioginiai ponai: Dievas viršuje, o kitas apačioje, tai yra klebonas prie altoriaus.
J. Stankevičius gimė 1941 m. Šakių rajone. Pirmuosius mokslus krimto Bagotosios septynmetėje mokykloje, kur jau būdamas apie 14–15 metų, palankiai likimui susiklosčius, vargonininkavimo pagrindų pradėjo mokytis iš savo muzikos mokytojo Pijaus Baltromonaičio. O dar po dvejų metų, 1958 m. rugsėjo 8 d., J. Stankevičius savarankiškai stojo prie Gižų Šv. Antano Paduviečio bažnyčios vargonų. Tuometis klebonas buvo puikus muzikas ir be galo reiklus visiems darbams bei apeigoms, todėl jaunuoliui, kad jam įtiktų, teko ne vieną druskos pūdą suvalgyti.
Kitų metų pavasarį Juozas kartu su klebonu išvyko dirbti į Šiaulių rajoną. Ir nors ten sąlygos tobulėjimui buvo labai geros, tačiau jaunam vyrui tie kraštai nepatiko, viskas buvo svetima. Jam prie dūšios daug mieliau buvo Suvalkija ir jos nuostabios lygumos. Todėl vos progai pasitaikius, grįžo arčiau namų. Prieš kariuomenę dar trejus metus spėjo padirbėti Raudonės ir Balbieriškio parapijose.
O po tarnybos sugrįžęs į Lietuvą, 1967 m. sausio 3 d. Juozas pradėjo vargonininkauti Simne. Ir tai sėkmingai daro iki šiol. Pašnekovas puikiai prisimena, kaip tuomet su klebonu Juozu Žemaičiu eidavo pas žmones į namus dažniau ne kalėdoti, bet kalbinti juos eiti į bažnyčią giedoti. Ir dabar net sunku įsivaizduoti, kaip šiam aktyviam nenuilstančiam duetui pavyko suburti net apie 40 bažnyčios choristų, giedojusių daugybę metų! „O šiems pasimirus, dabar mūs chorelis vos vos gyvuoja“, – atsidūsta vargonininkas.
J. Stankevičius per šį ilgą darbo laiką Simne šv. Mišioms patarnavo bent penkiems klebonams ir daugybei vikarų. „Su visais gerai sutariau. Aš jais pasitikėjau, jie manimi. Pas mus galiojo sena nerašyta taisyklė: paukštis į savo lizdą niekada nekakoja, todėl ir kažkokių būtų ar nebūtų kalbų niekada nelaidžiau“, – sakė vargonininkas. Paklaustas, ar žinojo apie čia leistą garsiąją „Bažnyčios kroniką“, pastarasis tik mįslingai prasitarė: „Taip, žinojau“.
J. Stankevičius be galo šiltai prisimena draugystę su dabartiniu Jo Eminencija kardinolu Sigitas Tamkevičiumi, tuomet ėjusiu vikaro pareigas Simno bažnyčioje. „Taigi jauni tada buvome, kiek entuziazmo ir jėgų turėjome! Daugybę kartų pasileisdavome motociklais pasivažinėti, be galo geri laikai buvo!“
Juozas niekada nesigailėjo pasirinkęs tokią profesiją. „Aš visada turėjau privilegijų, pirmiausiai visada visur labai reikėjo vargonininkų, tad nebijojau likti be darbo. Manęs niekas nepersekiojo. Taip pat tuomečiai kelių milicijos pareigūnai mane sustabdę už kokį prasižengimą ir sužinoję, kuo dirbu, skubėdavo kuo greičiau paleisti. Ai, sako, nereikia čia be reikalo bartis su žmogumi, turinčiu tiesiogių reikalų su pačiu Dievu. O ir mano oficialus atlyginimas ne vienerius metus buvo tolygus kaip melioracijos įmonės viršininko“, – linksmai prisimena Juozas Stankevičius.
Vargonininkas kartu su žmona Birute užaugino tris vaikus, tačiau nei vienas iš jų nepasekė tėvo pėdomis. Taip pat ir iš pašalies suinteresuotų mokinių jis per daug neturėjo. „Galiu su pagarba paminėti tik vieną savo mokinį, puikų muzikantą ir dainininką a. a. Robertą Slavėną“, – su liūdesiu jį prisiminė vyriškis.
Kadaise vargonininkaujantis Juozas turėjo ir daugiau darbų: santuokų pirminius dokumentus pildydavo, vykdė kitus organizacinius darbus. „Smagu būdavo bažnyčioje pamatyti besisukiojančias jaunas poras, taip pat stebėti, kuomet piršlys su vyriausiu pabroliu rinkdavo iš visų po rublį už maršą. O dabar gal net sunkoka būtų sugroti Mendelsono maršą, mat jau gal dveji metai, kai Simne vestuvių nebuvę…“ – šmaikščiai pasakoja J. Stankevičius.
Simne šv. Mišios tradiciškai laikomos kasdien 8 val. ryto, penktadienį dar vienerios vakarop būna. Daug daugiau jų vyksta savaitgalį. „Nesvarbu, kiek žmonių apeigose bedalyvautų, klebonas Raimundas Žukauskas visada stengiasi išlaikyti senąsias tradicijas“, – apie kasdienį darbą pasakoja vargonininkas.
O mokytis groti vargonais reikia visą gyvenimą, nes pirštai ne vien nuo šalčio žiemą sustyra, bet ir nuo ilgesnio negrojimo. „Simno bažnyčios vargonams verkiant jau reikia restauracijos. Jie tikrai labai geri, tačiau, kaip ir visiems klavišiniams instrumentams, taip ir jiems reikia suderinimo, laikas nuo laiko remonto. O šie vargonai paskutinį kartą kapitališkai derinti buvo dar 1969 metais“, – šio išskirtinio instrumento būklę apibūdino vargonininkas.
Baigiant pokalbį J. Stankevičius palinkėjo visiems sveikatos, geros kloties, Simno krašto žmonėms aktyviau eiti į bažnyčią, o turintiems geresnius balsus nebijoti užlipti ir „ant vargonų“ bei kartu pagiedoti!
Danielius Jakubavičius