Nors lauke šaltoka ir sniego dar vis iškrinta, tačiau grybautojai grybavimo sezoną pradėjo: jau surado pirmųjų grybų – bobausių. Dabar jau renka austriškąsias plačiataures, dar gegutės bateliais vadinamas. Kiti gi klausia, ar alkani, ar valgyti, nėra ko, kad reikia tokį grožį namo nešti? Tikina, kad šie grybai per gražūs valgyti. Juos meiliai ir „gegutės čebačiukais“ pavadina. „Kojytės mažos, batais raudonais“, – net uždainuoja suradę. Treti naudoja juos puošybai: kuria velykines kompozicijas. Pasidairius miške, akys norom nenorom ieško spalvų: raudoni grybukai iškart į akis krinta.
Šių grybų galima pamatyti net žiemą, ypač pastaraisiais metais, kai orai permainingi. Vis tik austriškoji plačiataurė yra ankstyvo pavasario grybas ir pranašas. Šiemet jų miškuose kaip niekad daug, tiesiog žemė raudonuoja. Lėkė gegutė ir batelius pametė. Dažniausiai šiais grybais grožimasi: akinantis raudonumas miške iškart patraukia akį. Jų galima pamatyti Buktos, Giraitės, Trako miškuose. Dažnas suradęs nufotografuoja šį ryškų dubenėlį, bet nešti namo, o juolab valgyti prisibijo. Net patys „kiečiausi“ grybautojai niekaip nesutaria: valgomi ar ne šie gražuoliai? Kiti gi pasvarsto, net jei valgomi, ar būtinai viską turime suvalgyti, ar gamtą galima mylėti tik per skrandį? Aiškina, kad tai vis tik menkavertis grybas.
Maistui šiuos grybus naudoja tikrai nedaug kas: ne kiekvienas išdrįsta. Tačiau grybautojai gurmanai tikina, kad valgo šiuos grybukus ir dar gyvi. Anot jų, bijoti nėra ko. Šiuos grybus pažįsta, renka ir valgo jau ne pirmus metus. Tik pririnkti jų reikia nemažai, nes kai nuverda, visai mažai telieka. Labai nesistengia, daug nerenka, tik paragavimui.
Šeimininkės sako, kad tai labai skanūs grybai: valgomi ir troškinti, tinka ir į salotas. Tai labiau užkandėlė ar vienas iš daugelio ingredientų patiekale, pilnos lėkštės jų nesuvalgysi. Viena mano pažįstama sako, kad šių grybukų parsineša vos saują ir naudoja tik padažui prie bulvių, mėsos patiekalų. Jos močiutė jų pasikepdavo ant sviestuko, bet tada jų miškuose būdavo gerokai daugiau nei dabar, net prie namų augdavo. Grybus nuvalyti reikia itin kruopščiai, tad tenka padirbėti valant, galima net pamerkti vandenin, o tada jau su šepetėliu kiekvieną atskirai gerai išvalyti, išplauti ir virti kokius tris kartus. Anot jos, kiti gerai nuvalytus, nuplautus iškart kepa. Ji pati nuverda, taip močiutė darė, taip daro ir ji. Prisimena, kad močiutė grybukus pasmulkindavo ir pakepindavo svieste su svogūnais, įdėdavo prieskonių ir dar patroškindavo bent 10 minučių. Ir su spirgučiais, svogūnėliu, grietine gamindavo, kaip ir visus kitus grybus. Arba paprastai: tik apkepdavo, pipirų ir druskytės pabarsčiusi. „O aš tai jokio ypatingo recepto neturiu, naudoju padažams prie bulvių, kepsnių“, – sako mano pašnekovė. Tačiau yra šeimininkių, kurios iš jų verda ir sriubą. Tiesa, šie grybukai veikiau tik vienas iš daugelio ingredientų sriuboje. Į trintą kalafiorų sriubą su sūriu, kepta šonine ir šviežiomis dilgėlėmis tinka įmesti ir saujelę šių grybų. Ir omletą su špinatais ir gegutės bateliais kepa. Pasakoja, kad net didžiausi skeptikai, paragavę šių grybų, pripažįsta, kad visai skanu: skonis ir kvapas labai panašus į bobausių. Kitiems jų skonis labiau jūros gėrybes primena, turi savitą kvapą. Yra kas paragavę ir pasakę, jog šie grybai skanūs kaip kiaulės ausytės. Kitiems jie net skanesni už lepšius, traškūs tokie. Dar kitiems labiau rudmėses primena. Pasirodo, juos net konditerijoje naudoja. Ir jei žmonės dalijasi receptais, vadinasi, valgė ir gyvi, sveiki. Tačiau vis tik kiekvienas, nusprendęs paragauti šių grybų, turi prisiimti atsakomybę už galimas nepageidaujamas pasekmes.
Eiliniai grybautojai sakosi geriau palauksią tikrų grybų, ko papuola nerinks. Sako, amžių nugyvenę be šių grybų ir toliau apsieis, neragavo ir neragaus. Anot jų, jei nėra grybų, tai ir čia ne grybai. O gurmanai juos renka ir valgo: jiems tai tikras gardėsis. Tačiau šie ryškiaspalviai grybukai gražiai atrodo ne tik keptuvėje. Jų pasakišku grožiu pasinaudoja patys išradingiausi: sumanė velykinėms kompozicijoms panaudoti, išdėstyti tarp kiaušinukų. Pasak floristų, šie ryškiai raudoni grybukai labiau gėles nei grybus primena.
Dar grybautojai patyliukais šnabždasi, kad jei pavasarį daug gegutės batelių, tikėtina, šiemetinis grybų sezonas nenuvils: bus ir baravykų.
„Vikipedijoje“ rašoma: austriškoji plačiataurė auga vos sniegui nutirpus pavieniui, grupėmis ant lapuočių medžių liekanų, kartais net vienu galu panirusios vandeny, giraitėse, šileliuose, krūmokšniuose. Nustatyta, kad mažytis vaisiakūnis pradeda formuotis vėlyvą rudenį ir per visą žiemą vystosi toliau. Šiems grybams reikia keleto mėnesių, kad jie visiškai susiformuotų. Nevalgomi.