Nesulaukęs Šv. Velykų ryto, balandžio 5 d. į amžinybę iškeliavo ilgametis Kaišiadorių vyskupijos Alovės ir Ryliškių parapijos klebonas monsinjoras Stanislovas Stankevičius (1934–2023). Dvasininkas iš didžiosios raidės. Nuoširdus, atviras, šiltas žmogus, kiekvienam randantis tinkamą paguodos žodį, visų vadinamas Tėveliu. Pirmasis Alytaus rajono garbės pilietis. Su velioniu atsisveikinti plūdo tikintieji, bendruomenės nariai, kariuomenės atstovai.
S. Stankevičius tikinčiųjų atmintyje išliks ne tik dvasininkas, bet ir artimas bendruomenės narys. Kol jėgos leido, Stanislovas neapleido renginių, juos intensyviai filmuodavo. Sukaupė solidų įvairių rajono renginių archyvą. Priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Dažnai jį buvo galima išvysti su šaulio uniforma. Jis visada sakydavo, kad gali ir vidurnaktį važiuoti, o jeigu kas nors kelyje atsitiks, geri žmonės jam visada ateis į pagalbą: „Priglaus, paims, padės“. „Ryliškiuose įklimpau į griovį. Daug sniego. Mane išstūmė keli vyrukai, kurie niekada į bažnyčią neina. Susirūpino manimi, kad galiu laiku neatvykti pamaldų laikyti“, – vaizdo įraše pasakoja S. Stankevičius.
Pirmoji pažintis
Man, vaikui, smalsu būdavo močiutės skatinamam lankytis Alovės bažnyčioje. Traukte traukė tas nosį veriantis smilkalų kvapas bei besisukantis, malonus, visada atvirai besišypsantis kunigėlis Stanislovas. Bet labiausiai įsiminė mūsų susitikimas, įvykęs žiemą Meškasalio kaime, kaimynės Gilevičienės laidotuvėse. Klebonas S. Stankevičius atvykęs į laidotuves pirmiausiai lauke kiekvieną vaiką pakalbino, paklausė, kieno jis. O mane dvasininkas atpažinęs pakvietė ir vėl apsilankyti bažnyčioje, kur galėsiu per Šv. Mišias skaityti Šventojo Rašto skaitinius.
Pašarvotas Alovėje
Monsinjoras buvo pašarvotas Alovės Švenčiausios Trejybės bažnyčioje. Tinkintieji, lankydami savo ganytoją, jį prisiminė su gilia užuojauta ir nuoširdžia pagarba. Alovės bažnyčioje vargonininku 54 metus dirbęs Henrikas Janukaitis susigraudinęs sakė: „Klebonui visi žmonės, nepaisant jų statuso, pasiekimų, buvo lygūs ir vienodai mylimi. Jis buvo nepaprastai nuoširdus. Man labai liūdna. Sunku tuo patikėti… Lyg po kiemą jis vis dar vaikščiotų… Jį prisiminsime ilgai, nes mes jį labai mylėjome“.
Alovės bažnyčios zakristijonas Stasys Laukevičius įsitikinęs, kad tokių žmonių kaip S. Stankevičius kažin ar Lietuvoje daugiau yra. „Mano akimis žiūrint, jis prilygo Šventajam Tėvui. Jo gerumas ir širdies dosnumas buvo neišmatuojami jokiais matais. Jo parapijiečiams labai trūks. Klebonas mums buvo kelrodė žvaigždė, vedanti mus link amžinybės uosto.“
S. Stankevičius dėl sveikatos klebono pareigų nevykdė nuo praėjusių metų gegužės mėnesio. Stanislovu rūpinosi Henrikas ir Danutė Janukaičiai. Danutė pasakoja, kad dažnai jį lankydavo Aukštadvario globos namuose. „Paskutiniu metu matėme, kad jo jėgos silpsta. Likus kelioms dienoms prieš mirtį man pasakė, kur jį reikės palaidoti – šalia parapijiečių, kuriems ir tarnavo“, – prisiminė Danutė. „Nuoširdus pasaulinio masto žmogus – geraširdiškas, užjausdavo kiekvieną. Taktiškas, malonus. Jį pažįstu nuo 1976 metų. Mano vaikus krikštijo, mano tėvus laidojo… Ilsėkis ramybėje, monsinjore klebone Stanislovai“, – atėjęs su velioniu atsisveikinti kalbėjo Gediminas Lisauskas, buvęs klebono vairavimo mokytojas.
Laidotuvėse – daug žmonių
Didįjį Penktadienį, balandžio 7 dieną, S. Stankevičius buvo palaidotas Alovės kapinėse. Šv. Mišias Alovės bažnyčioje aukojo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Į laidotuves susirinko gausus būrys tikinčiųjų ir jį pažinojusių žmonių, giminaičių, dvasininkų. Iš Obelių, Rokiškio rajono, atvyko velionio pusbrolis Stasys Kazlauskas. „Gražiai abu bendravome. Po religinių mokslų jį paskyrė tarnystei Dzūkijos krašte, nors mes norėjome, kad jis įsikurtų gimtame krašte“, – sakė pusbrolis Stasys. Laidotuvių ceremonijoje dalyvavęs Kaišiadorių vyskupijos vyskupas emeritas Juozas Matulaitis kalbėjo, kad S. Stankevičius buvo kiekvienam švyturėlis savo gerumu, švelnumu ir, svarbiausia, gyvu tikėjimu: „Jis žmones skatino ir drąsino. Įkvėpė ir liudijo savo pavyzdžiu. Gyvenimą nugyveno gražiai, dorai ir šventai. Džiaugsmas, kad savo tarpe turėjome tokį dvasininką. Linkime, kad Dievas jį pradžiugintų ir ten amžinybėje“.
„Kunigėliui geriau neduok valgyc, bet duok pašnekėc. Jis buvo tiesiog nemirtingas, jam visur rūpėjo pabuvoti, pakalbinti tiek jauną, tiek pagyvenusį. Net visa tai nufilmuoti. Ir va, per Didįjį Penktadienį jį palaidojome, išėjo jis…“ – braukdama ašaras ant suoliuko bažnyčios šventoriuje dzūkiškai kalbėjo gretimo Obelaičių kaimo gyventoja Aldona.
Laidotuvių garbės sargyboje stovėjo kariuomenės atstovai. LK Gynybos štabo operacijų valdybos viršininkas pulkininkas Darius Meilūnas apie velionį kalbėjo: „Teko bendrauti ir pažinti Stanislovą. Ne tik man, bet ir kitiems jis paliko gerą, gilų įspūdį. Po kiekvieno susitikimo išeidavau dvasiškai praturtėjęs. Tai padėjo augti kaip žmogui ir toliau tvirtai eiti gyvenimo keliu“.
Monsinjoro mintys
Monsinjoro S. Stankevičiaus žmonės laukdavo įvairiuose renginiuose. Jo pamoksluose, pasisakymuose buvo suplaukta daug gyvenimo išminties. Ne vieną kartą teko man kalbinti S. Stankevičių. Išlikusiuose įrašuose klebonėlis dalijasi savo prisiminimais. Keletą jo minčių ir prisiminimų norisi šiandien pacituoti.
„Akys Dievo duotos, kad mes matytume, o žiūrėti ne visada reikia.“
„Pirmoji Komunija. Vaikai nelabai moka poterių, bet juos prileidau. Pasirodo, tas vaikas vėliau pradėjo dažnai lankyti bažnyčią ir tapo labai geru kataliku.“
„Viską mes paliksime. Ir namus, ir mašinas…“
„Svetimos kančios nėra.“
ILSĖKIS RAMYBĖJE, KLEBONE MONSINJORE STANISLOVAI STANKEVIČIAU…
Danielius Jakubavičius