Alytuje paminėtos vieno žymiausių Lietuvos partizanų Kazimiero Pyplio-Mažyčio 100-osios gimimo metinės.
Nepaisant tai silpniau, tai stipriau iš dangaus kritusių lietaus lašų, Senamiesčio skvere prie paminklo Dainavos apygardos partizanams alytiškiai susirinko paminėti Alytaus rajone, Kalesninkų miške, Dainavos apygardos štabo bunkeryje, žuvusio partizano K. Pyplio-Mažyčio 100-ųjų gimimo metinių. Kartu su K. Pypliu-Mažyčiu išdavikiško susirėmimo metu žuvo ir jo bendražygis – partizanas Juozas Makarevičius-Žilvitis.
Per visą Lietuvos partizaninio karo laikotarpį tik aštuoniems asmenims iš kelių dešimčių laisvės kovotojų LLKS vadovybė suteikė Laisvės kovotojo karžygio garbės vardą. Trys iš jų – partizanų pasiuntiniai į vakarus: Juozas Lukša-Skirmantas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir K. Pyplys-Mažytis, kuriam po mirties buvo suteikti ir kiti apdovanojimai: Laisvės kovos I laipsnio kryžius su kardais ir Vyčio kryžiaus ordino Didysis kryžius.
Renginyje dalyvavo Alytaus miesto savivaldybės vicemerė, pavaduojanti savivaldybės merą, Jurgita Šukevičienė, Lietuvos partizanas Justinas Padegimas-Upelis, Lietuvos partizanų ryšininkas, pogrindininkas Jonas Arbačiauskas, Putinų gimnazijos šaulių klasės jaunieji šauliai, kiti garbūs svečiai.
„Gimti kovotoju už laisvę ne kiekvienam duota. Dovana tai ar bausmė – ne mums spręsti, bet mes, šių dienų žmonės, galime tik padėkoti ir nulenkti galvas Lietuvos didvyriams. Drąsa, ištvermė ir begalinė meilė Tėvynei – tai buvo bruožai, būdingi K. Pypliui-Mažyčiui“, – kalbėjo Alytaus miesto savivaldybės vicemerė J. Šukevičienė.
Anot savivaldybės merą pavaduojančios J. Šukevičienės, šiandien lyja lietus, mes minime pavardes ir mums atrodo paprasta, nors gal nelabai patogu stovėti per lietų, bet jei pagalvotume, kas yra už pavardžių, tiems žmonėms lietus nebuvo baisus, tie žmonės nekreipė dėmesio į lietų, jiems ir šiandien minimam Lietuvos didvyriui K. Pypliui-Mažyčiui rūpėjo tik Lietuvos laisvė.
„Graikų filosofas Periklis yra pasakęs, kad laisvės paslaptis yra drąsa. Trumpas, bet labai aiškus laivės kovotojo kelias turėtų būti šiandien pavyzdžiu, kad nei lietus, nei sunkumai, net karas neturi mums sukelti kažkokių sunkumų, baimės ar nepatogumų ir turi būti pavyzdžiu, kaip mylėti Lietuvą, paaukoti gyvybę už jos laisvę, kaip tikėti Lietuva ir mūsų valstybe. Didžiuojamės ir džiaugiamės šiandien minėdami šią progą“, – pabrėžė J. Šukevičienė.
Kazimieras Alfonsas Pyplys gimė 1923 m. sausio 21 dieną Antano Pyplio ir Marcelės Serekaitės-Pyplienės šeimoje Kėbliškių kaime, Pakuonio valsčiuje. Nuostata, kad Tėvynės laisvės gynimas yra šventa pareiga, buvo labai tvirta Pyplių namuose. Besimokydamas gimnazijoje Kazimieras aktyviai domėjosi sportu. Kadangi buvo labai aukšto ūgio (2,18 m), jam gerai sekėsi žaisti krepšinį, mokėsi ir kovos menų, boksuotis, buvo geras plaukikas, irkluotojas.
Į partizanų gretas Kazimieras įstojo 1944 metų liepos 23 dieną. Kai 1945 metų vasarą Skardupių kaime pasirodė aukštas, mėlynakis, šviesiaplaukis vaikinas, štabo viršininkas, nustebintas jo ūgio, šūktelėjo: „Oho, koks mažytis“. Taip ir atsirado Kazimiero Pyplio slapyvardis.
Pradėjęs eiliniu kovotoju, 1945 metų rugpjūtį jis buvo pakviestas į apygardos štabą specialiuoju pareigūnu, 1946 metų balandį paskirtas Geležinio vilko rinktinės vado adjutantu, o nuo liepos ir Žvalgybos skyriaus viršininku.
Ilgas ir atkaklus pasipriešinimo kelias atvedė Kazimierą į Dzūkiją. 1949 metų rugsėjo 23 dieną gavusi žinią iš savo agentų, okupantų kariuomenė užpuolė Pietų Lietuvos srities štabo vadavietę K. Pyplys-Mažytis su bendražygiu J. Makarevičiumi-Žilvičiu nukovė net 18 priešų. Pamatę, kad jau baigiasi šaudmenys, Mažytis susisprogdino, o Žilvitis nusišovė.