Lietuva, gimtoji žemė, kas minutė, kas diena yra mūsų mintyse. Džiaugiamės būdami nepriklausomi. Atmintyje grįžtame į praeitį, mename tuos, kurie kovojo už laisvę ir kurie Lietuvą kūrė. Nepriklausomybė davė naują, prasmingą gyvenimą. Nuo tada tauta žengė nauju laisvės keliu.
Literatų klubas „Tėkmė“ Lietuvos nepriklausomybės dieną minėjo Šaulių namuose drauge su lietuvių klubo „Vienybė“ atstovais, atvykusiais iš Suvalkų. Jau nebe pirmą kartą valstybines šventes švenčiame drauge. Mus jungia literatūrinė-kultūrinė draugystė. Svečiai pirmiausiai nuėjo pagerbti karininko Antano Juozapavičiaus, kuris žuvo gindamas Alytų nuo bolševikų 1919 metais. Alytaus gynėjo palaikai ilsisi kapinėse prie Šv. Angelų Sargų bažnyčios. Po to dėmesį patraukė įspūdinga Laisvės Angelo skulptūra. Čia svečiai panoro nusifotografuoti.
Renginį pradėjo Suvalkų lietuvių ansamblio „Ančia“ dainininkai, užtraukę Lietuvos himną. Jiems pritarė „Tėkmės“ poetai ir visi susirinkusieji.
Su brangia švente pasveikino Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys, Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų partijos skyriaus pirmininkas Povilas Labukas. Apie Lietuvos kelią į laisvę, jo nuomone, būtina kalbėti su jaunimu, aiškinti kovų už laisvę prasmingumą.
Apie skaudų Lietuvos kelią iki nepriklausomybės atgavimo kalbėjo mokytojas, šaulys Juozas Krušinys. Lietuvos nepriklausomybė atkurta 1990 m. kovo 11-ąją. Nepriklausomybės Aktą pasirašė Lietuvos Aukščiausioji taryba, balsavo 124, o susilaikė 6 nariai, o perskaitė Aktą Vytautas Landsbergis. Kalbantysis atkreipė dėmesį į kruviną pokarį, kuomet daug jaunų vyrų žuvo pasipriešinimo kovose, lageriuose ir tremtyje. Lietuva nenorėjo kentėti svetimųjų diktatūros, ėjo laisvėjimo, išsivadavimo keliu. Laisvos šalies kūrimo pamatus liejo Sąjūdis, organizacija „Laisvės Lyga“, slaptai leidžiamas katalikiškas žurnalas „Kronika“, inteligentija. Ir atėjo lauktoji diena. Dabar tik atmintyje mename tą skaudų laikmetį. Tylos minute buvo pagerbti žuvusieji už laisvą Lietuvą.
Apie pokarį ir kovas, tremties kančias kabėjo buvęs tremtinys Zigmas Bartkus.
Kraupias dienas, išgyvenimą lageryje prisiminė poetė politinė kalinė Milda Zaveckienė. Ir paskaitė savo kūrybos eilėraštį.
„Tėkmės“ klubo literatai rašo sakralinius, tėvynės, gimtųjų namų, gamtos tematika eilėraščius ir skaito juos įvairiuose renginiuose. Puoselėjama dzūkų šnekta. Savo šnekta parašytų eilėraščių paskaitė Palmyra Pracuvienė, Mudita Makaveckienė. Teigiamų emocijų savo eilėraščiais pabėrė Albinas Rauličkis, Scholastika Kavaliauskienė, Petras Miliūnas. Apie pavasarį ir meilę deklamavo eilėraštį Janina Buzūnaitė-Žukaitienė. Alytų, savo jaunystės miestą, prisiminė varėniškė poetė Irena Malmygienė ir paskaitė Lietuvos 100-mečiui skirtus posmelius. Prozininkas Romaldas Zabulionis eilėraštyje tvirtina, jog „buvau, esu ir būsiu čia“. Jam Lietuva – tai brangi tėvų žemė, miela gimtinė. Poetas Alfonsas Mekionis deklamavo eilėraštį, skirtą Tėvynei, jos žmonėms. Klubo poetė, dainininkė Ramutė Biesevičienė padainavo jaudinančią savos kūrybos sakralinę dainą ir kitas visuomeninio turinio. Sodrus dainininkės balsas mielai klausytojų sutiktas ir palydėtas aplodismentais.
Suvalkų lietuvių klubo „Vienybė“ ansamblis „Ančia“, vadovaujamas Vytauto Batvinsko, padainavo gražių, skambių lietuvių liaudies dainų. Dainose – gimtinė, Lietuva, meilė savo kraštui. Tarp šio klubo lietuvių yra kuriančių poeziją. Tai Kazimieras Baranauskas, žurnalo „Suvalkietis“ redaktorius, Onutė Virbylienė, klubo pirmininkė, Pranas Sovulis, gimęs Lietuvoje, Liubavo seniūnijoje, ir Genutė Pečiulytė. Šio klubo narių dėka dar skamba lietuvių kalba dainos, poezija, mokomi gimtosios kalbos ir vaikai. Suvalkuose, tiesa, daugiau kalbančių lenkiškai. „Vienybės“ klubo narių širdyse gyva meilė lietuvių kalbai ir Lietuvai. Nuvykus ten jautiesi taip jaukiai, tarsi būtumei Lietuvoje. Klubų bičiulystė tęsiasi.
Šventėje dalyvaujantys Marijampolės „Sietyno“ klubo poetai su vadovu Ričardu Jurgelevičiumi padeklamavo patriotinių, tėvynės meilę išreiškiančių eilėraščių.
Džiaugiamės laisva šalimi, jos ėjimu kultūros, meno, mokslo puoselėjimo kryptimi. Kartais pagalvoji, ar ne per daug reikalaujam iš valstybės, o patys jos gerovei maža gerų darbų skiriame. Mąstai, ar nestinga tarp žmonių santarvės, supratimo. Švenčių metu giedame himno žodžius, bet dažniau reikėtų klausti savęs, ar einame takais dorybės, ar dirbame žmonių gėrybei? Klausti, ar žydi vienybė mūsų mažoje tautoje. Norisi sulaukti grįžtančių iš svetimų kraštų mūsų vaikų, matyti linksmus, laisvus ir laimingus visus Lietuvos žmones. Tesipildo kovotojų siekiai matyti Lietuvą laimingą. Garbė jiems, iškovojusiems nepriklausomybę.
Emilija Krušinienė,
Literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė