Dineta Babarskienė
Rusnės saloje vyko jau 15 tarptautinis žuvienės virimo čempionatas, kuriame katilų alėjoje sukosi 77 komandos iš visos Lietuvos, kurios išvirė daugiau kaip keturias tonas pačios įvairiausios žuvienės. Šiame gausiame žuvienės virėjų būryje ir mūsų atstovai – šaunioji Gegutės kaimo bendruomenės „Janės ir Pranės“ komanda. Komandą sudarė 8 suaugusieji ir 2 vaikai. „Mums pačioms patinka, mus „kabina“ šis čempionatas, todėl ir važiuojame. Kad tik sveikatos būtų, dalyvausime ir toliau, nepraleisime progos tikrai“, – patikina Gegutės kaimo bendruomenės pirmininkė Vilma Sabaliauskienė.
Janę ir Pranę Pamario kraštas jau gerai pažįsta
Lazdijų krašto komanda, kaip ir kasmet, išsiskyrė savo originalumu, savitumu. „Lazdijų vardas ne vieną ir ne du kartus buvo minimas. Be to, pasigesta dar vienos mūsų krašto komandos. Liūdna, kad buvome vieni, būtų 78 komandos dalyvavusios čempionate. Kita vertus, tai tik parodė, kad Lazdijus žino, jei žmonės pasigedo mūsų kolegų. Džiugu, kad Lazdijus žino visas Pamario kraštas“, – sako Gegutės kaimo bendruomenės pirmininkė Vilma Sabaliauskienė. „Janės ir Pranės“ komanda virė žuvies sriubą. „Mes, moteriškės, iš kaimo, tai mums reikia kaip reikiant pavalgyti. Receptūra ta pati, kaip ir kasmet, su daug daug meilės, daug džiaugsmo, daug gerų emocijų. Mes kitaip nemokame“, – vis pajuokauja Vilma Sabaliauskienė, įkūnijanti Janę. Po kiekvieno čempionato Vilma vis dėkoja Ramunei Janavičiūtei, kuri pirmoji pakvietė sudalyvauti tokiame čempionate kartu su Veisiejų komanda. „Pirmi metai Rusnėje ir buvo su Ramune, paskui važiavome jau mūsų bendruomenė, bet sriubą virė Aivaras, o dabar jau 4 metus verda žuvies sriubą Janė ir Pranė. Tai šiemet jau 6 kartas čempionate mums buvo“, – sako ji. Paklausta, kaip komisija iš 77 žuvienių ir žuvies sriubų išrenka skaniausią, Vilma sakosi negalinti pasakyti, reiktų komisijos klausti, bet jai, sako, nereiktų ragauti visų: jau vien tik pažiūrėjus, vienos žuvienės norisi paragauti, kitos – ne. „Vienais metais mums kaimynai davė paragauti žuvienės su kopūstais“, – prisimena moteris patikindama, kad žuvienių būna su pačiais netikėčiausiais ingredientais.
Čempionatui ruošiasi ne tik Janė ir Pranė, bet ir jų… vyrai
Pasiruošimui reikia ir laiko, o ir darbo būna iki kaklo. „Paskutinę savaitę galvos ir mano, ir Pranės – Jurgitos Ruckuvienės – būna išpūstos“, – prisipažįsta pašnekovė. Sakosi nežinanti, ar čia amžius paveikia, ar kitos priežastys, bet kai norisi kasmet parodyti kažką naujo, tenka pasistengti. „O ir mūsų vyrams kantrybės prireikia, nes mes zurkiame, prašome, zyziame, nes mums reikia visko naujo. Būtinai reikia naujų dekoracijų, kad kitaip būtų nei pas visus. Mums reikėjo ir baro, ir puodų rėmo, ir žuvies suolo. Vyrai sakė, kad puodų rėmas netilps ir jo transportuoti nepavyks, bet mes nenusileidome, nes Rusnė to dar nematė, reikėjo būtinai jį ten nusigabenti. Ir ką? Pavyko. Taip visiems patiko tas mūsų puodų rėmas, daug kas fotografavosi prie jo“, – pasakoja Vilma. Prisipažįsta, kad jei vyrai po darbo turi bent šiek tiek laisvo laiko, tai jos sugalvoja, kuo jiems geriausia užsiimti būtų iki kokios pirmos ar antros valandos nakties: jie gamino dekoracijas Žuvienės virimo čempionatui. „Juokiuosi, kad dėl nuotraukų mūsų kiemelis negali atrodyti toks kaip pernai, reikia kažko naujo, nematyto“, – pastebi ji.
Važiuoja ne sėdėti
Šventė Rusnėje, anot Vilmos, nereali, taip ten viskas sustyguota. „Tas minios šurmulys, renginio vedėjas, ta bendrystė. Mes ir ant scenos pašokome, padėjome dainininkams užvesti publiką, kad ir žmonės pradėtų judėti, pasišoktų. Ir jie tikrai ėmė šokti ratelius. O ir dainos geros, kaip tik šokiams. Emocijos tokios, kad net sunku apibūdinti žodžiais. Džiaugiamės su visais, o kai pakviečia atsiimti apdovanojimų mus, būna, kad net neišgirstame. Na, būsena labai įdomi. Dar ir šiandien gyvename geromis emocijomis“, – sako Vilma. Anot jos, ir važiuoja linksmintis, tikrai ne sėdėti rankas sudėjusios. O kur dar malonūs susitikimai su senais pažįstamais, naujos pažintys. „Kalvarijiečiai sako, kad būtinai reikia pakviesti mus vėl į kokią jų organizuojamą šventę“, – džiaugiasi pašnekovė gražiais santykiais su žuvienės virimo čempionato konkurentais.
Lengvas šokas laimėjus komodą: jos labai reikėjo
Komandai sekasi – vis grįžta su prizinėmis vietomis arba su dovanomis. Tarp prizininkų šiais metais nepavyko pakliūti, tačiau „Klaipėdos baldų“ skirtas prizas, komoda, už išskirtinį įvaizdį vis buvo skirtas ne kam kitam, o Gegutės kaimo bendruomenei! „O gal matė, kad Janė ir Pranė išskirtinių apvalumų moterys, tai joms ir parėdų reikia daugiau, tad ir „šėpos“ didesnės susidėti viskam. Dargi mes „nešpėtnos“ moteriškės, visur dalyvaujame, apdovanojimų parsivežame, tad ir juos reikia kažkur gražiai sudėti. Gal ir mes pačios nebuvome nusiteikusios nieko kito laimėti, mums reikėjo komodos susidėti mūsų visiems prizams“, – juokauja Vilma Sabaliauskienė. O sėkmę, sako, ko gero, „Šilo medžio dirbiniai“ medžio drožėjo Roberto Šilinsko išdrožtas metro penkiasdešimt penkių centimetrų medinis šaukštas atnešęs. „Pirkdama daugiau nei pusantro metro šaukštą sakiau, kad gal prizinių vietų neiškovosime, bet kažką laimėsime“, – tada pranašiškai pasakiusi Vilma. Jos žodžių išsipildymo ilgai laukti nereikėjo: iš Žuvienės virimo čempionato sugrįžta su… naujutėlaite komoda. „Organizatoriai klausė, gal išsiųsti komodą, nes ji labai sunki, bet mes sakėmės, kad jau savo gautą dovaną tai iškart vešimės, galime palikti rakandų, tai jų kitais metais nereiks atsivežti“, – vis juokauja V. Sabaliauskienė. Ir jau rimtai paaiškina, kad tikrai buvo tokia kalba, jog reiktų komodą nupirkti į bendruomenės namų suremontuotas patalpas, reiktų tvarkingai susidėti visus prizus. „Ir štai laimėjus toks lengvas šokas buvo“, – prisipažįsta ji.
Žuvienės virimo čempionatas Rusnėje – vienintelis čempionatas, kur Janei ir Pranei šią vasarą pavyko sudalyvauti. Vis tų laisvadienių pritrūksta, nors buvo sumaniusios dalyvauti dar ir kituose čempionatuose: kopūstienės virimo, šienpjovių. „Šiemet per vasarą aš turėjau tik vieną savaitgalį sau: tą savaitgalį buvo giminės susitikimas. Visi kiti savaitgaliai suplanuoti iš anksto. O daryti norisi ir reikia. Daryti čia ir dabar, nes rytojus gali ir neateiti“, – sako V. Sabaliauskienė.