Praėjusį sekmadienį Ryliškių parapijai buvo ypatinga šventė – Šv. Monikos bažnyčia minėjo 30 metų nuo jos pastatymo. Šventos mišios subūrė buvusius ir esamus parapijiečius, svečius. Dalis parapijos žmonių, tarp jų ir visų mylimas pirmasis Ryliškių parapijos klebonas, bažnyčios statytojas Stanislovas Stankevičius, jau iškeliavę anapilin. Bet likusieji nuoširdžiai dalijosi prisiminimais apie bažnyčios statybą, geru žodžiu minėjo pagalbininkus. Deja, šiandien jie pasigenda vieno – nuoširdaus žmonių tikėjimo.
„Kokia nuostabi Ryliškių vieta, čia tiek daug išgyventa! Bažnyčia yra paguodos šventovė visiems nužudytiems, vargusiems. Atvykome pasimelsti ir padėkoti Dievui, kad jau 30 metų čia stovi Dievo namai. Tai gražus, didingas paminklas. Klebonėlis Stanislovas Stankevičius išbučiavęs kiekvieną šios bažnyčios plytą. Jis labai stengėsi, kad šventovė greičiau iškiltų, rūpinosi, kad ji atsirastų būtent Ryliškiuose. Linkiu, kad Dievas gyviesiems suteiktų stiprybės ir laimintų jų gyvenimą čia, žemėje, o mirusiems dovanotų dangaus karalystę“, – kalbėjo vyskupas emeritas Juozas Matulaitis. Nors kaimuose žmonių mažėja, bet kaimas be Dievo namų neįsivaizduojamas. Pasak dvasininko, kol kaime bus gyvų žmonių, jiems reikės bažnyčios.
Onutė Slaminienė yra Subartonių bendruomenės pirmininkė. Ji iškilmės dieną atvyko iš Merkinės ir sako, kad į Ryliškių parapijos bažnyčią dažnai atvažiuojanti, lankosi atlaidų metu. „Linkiu bažnyčiai sulaukti ir 50 metų jubiliejaus, ir Dievo palaimos“, – tęsia moteris. Bet svarbiausia, pasak jos, yra tikėjimas, kad į žmonių širdis jis vėl sugrįžtų toks, koks buvo prieš 30 metų. „Bažnyčios negalime palikti, ją reikia pastoviai lankyti“, – mano pašnekovė.
Kalbinta Ryliškių parapijos garbaus amžiaus senjorė sakė, kad puikiai prisimena Ryliškių bažnyčios statybą. „Menu, kaip kunigas „„žebravojo” (ieškojo) pinigų šiems Dievo namams statyti. O dabar jie gražūs stovi. Dūšioje labai smagu ir malonu. Bažnyčią lankyčiau dažniau, bet kojos neklauso, sunku vaikščioti. Lazdele pasiramsčiuoju ir iš po lėto einu“, – sakė vietos senjorė, kurią į šv. mišias atlydėjo artimieji.
Buvęs Alovės bažnyčios zakristijonas Stasys Laukevičius sako, kad Ryliškių Šv. Monikos bažnyčia vienintelė Lietuvoje nešioja Šv. Monikos vardą. Jis – buvęs ilgametis jau anapilin iškeliavusio klebonėlio Stanislovo Stankevičiaus zakristijonas – dešinioji ranka. Pasak S. Stankevičiaus, Ryliškių bažnyčia iškilo kantriai ir sunkiai dvasininkams ir parapijiečiams dirbant. „Laikas greitai prabėgo. Bažnyčiai jau 30! Atrodo, neseniai šventėme 20-metį. Linkiu, kad ji klestėtų ir kad čia atvyktų kuo daugiau pamaldžių žmonių“, – kalbėjo buvęs bažnyčios zakristijonas.
Bažnyčios jubiliejaus proga sveikindamas tikinčiuosius, Alytaus rajono savivaldybės tarybos narys Justas Truncė kalbėjo: „Bažnyčia tvirta, kaip šimtametis medis. Ji viena ir ypatinga, kupina tikėjimo ir šventumo. Jos 105-erių metų istorijos nesudegino nei gaisras. Tegul šiandien ši vieta mums išlieka stipri, sava, reikšminga. Tegul šis medis simbolizuoja visų mūsų ir bažnyčios gilias tikėjimo šaknis“. Jis bažnyčios bendruomenei padovanojo medelį kaip simbolį tikėjimo ir ilgaamžiškumo.
Prisiminimais bažnyčios jubiliejaus proga pasidalijo Raitininkų seniūnas Arūnas Laukaitis. Jo atmintyje įsirėžęs bažnyčios 10-mečio minėjimas. „Tuomet vyskupą mes pasitikome Makniūnuose. 10-ties metų vaikai skaitė posmus. Žmonės prie bažnyčios stovėjo su gėlėmis. Ryliškiuose veikė mokykla. Buvo labai daug žmonių. 20-metis irgi buvo gražus. O bažnyčiai sulaukus 30-mečio, būsiu atviras – ėmė nerimas. Netekome žmonių, kurie šią bažnyčią statė ar buvo statybų iniciatoriai. Bet aš noriu pasidžiaugti mūsų parapijos žmonių begaliniu tikėjimu ir atkaklumu, padėkoti drąsiems ir geriems žmonėms: klebonui Stanislovui Stankevičiui, kurio nėra šioje žemėje, Kaišiadorių vyskupijos vyskupui emeritui Juozui Matulaičiui, buvusiems ūkio vadovams Juozui Dzekunskui, Antanui Sorokai. Ačiū klebonui Robertui Rumšui, kuris prižiūri ir tvarko bažnyčią. Linkiu šiai šventovei paminėti dar ne vieną jubiliejų“, – sakė seniūnas.
Makniūnų bendruomenės pirmininkė Dalė Baranauskienė parapijiečius bažnyčios jubiliejaus proga sveikino eilėmis. „Dora širdis, tikėjimas ir šypsena žmogaus lai bus kasdienė Dievui ir Tėvynei dovana“, – linkėjo D. Baranauskienė.
Meškasalio kaimo gyventojas Antanas Gilevičius dar mena laikus, kuomet mišios vyko kapuose, ir apgailestauja, kad šiandien tikėjimas gilesnis senųjų nei jaunųjų parapijiečių širdyse. „Bet mūsų kraštui bažnyčia vis dar labai svarbi. Daug žmonių aukojo pinigų, kad ši šventovė iškiltų ir gyvuotų“, – kalbėjo A. Gilevičius.
Įdomiai apie bažnyčios atsiradimą pasakojo buvęs kolūkio pirmininkas, bažnyčios statytojas Juozas Dzekunskas. „Kampų kaimo kryžkelėje, kur kertasi keliai į Druskininkus, Makniūnus ir Ryliškius, su tuometiniu vyskupu Juozu Matulaičiu aptarėme, ką daryti. Supraskite, tuo metu bijojau važiuoti į bažnyčią, nes bus nepatogumų ir man, ir tuometiniam klebonui. Buvo skaudu matyti tikinčiųjų priešpriešą su valdiškomis įstaigomis. Tikintieji meldėsi ir kapuose, ir įsirengę altorėlį sodybose. Šiandien tai sunkiai suprantama, kad bažnyčia buvo stumiama nuo žmogaus. Tikėjimą norėta pakeisti viena ideologija. Bet žmonės taip lengvai nepasidavė. Pradžioje buvo surinkti 316 žmonių parašai. Buvo galvojama statyti šarvojimo salę tvirtais pamatais, vėliau valdžiai pasakant, kad tikintieji nori aukščiau pakelti pastato sienas. Visi suvienijome jėgas: ir aktyvūs žmonės, kurie vyko į Maskvą, ir vietos bendruomenė, kuri siekė turi Dievo namus. Pradžioje bažnyčią norėta statyti prie Makniūnų kapinių. Bet buvę rajono vadovai man leido suprasti, kad vykdyčiau pirmąjį planą – šarvojimo salės pamatų statybą, o po to pasitraukti, kad iškiltų bažnyčia. Bendravimas su vyskupu ir toliau tęsėsi iki kol buvo pastatyti Dievo namai“, – pasakojo bažnyčios statybos iniciatorius Juozas. Pasak jo, parapijai labai pasisekė, kad prie bažnyčios statybos prisidėjo Stanislovas Stankevičius, kurį pašnekovas įvardijo, kaip vyriausiąjį inžinierių. „Jis atvažiuodavo pas mane su brėžiniu ir mes aptardavome techninius darbus. Iš tikrųjų mokėjo ir gerai suprato apie statybas“, – tęsė J. Dzekunskas, taip pat padėkojęs emeritui Juozui Matulaičiui ir linkėjęs statyti daugiau bažnyčių.