Šalia Jurgiškių dvaro – sutuoktiniai M. ir M. Bajerčiai.
Jau du dešimtmečius buvęs Jurgiškių dvaras, vėliau pradinė mokykla – sutuoktinių Mindaugo ir Marijonos Bajerčių nuosavybė. Savo rankomis jie sutvarkė apleistą teritoriją, atnaujino dvaro pastatą, iškasė milžinišką tvenkinį, pasodino įspūdingų augalų ir visa tai puoselėja iki šiol.
Šimtamečiai ąžuolai teikia ramybę
Visai netoli Alytaus puikuojasi Jurgiškių dvaras. Kadais jis kaip vasaros dvaras priklausė turtingiausiems Dzūkijos sostinės žmonėms – Zimavičiams, kurie Antrojo pasaulinio karo verpetuose pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas.
Senojo dvaro gyvenimą mena šimtamečiai įspūdingi ąžuolai bei ypatingos namo plytos, kurias naujieji dvaro savininkai išsaugojo. Po nepriklausomybės atkūrimo Zimavičiai Amerikoje sužinojo, kad jų vasaros dvaras, sovietmečiu veikęs kaip pradinė mokykla, dabar visuomeninės paskirties pastatas. Jie kreipėsi į teismą ir atgavo nuosavybę. Pirmumo teisę įsigyti dvarą suteikė giminaičiui M. Bajerčiui.
„Šis dvaras buvo visuomeninės paskirties pastatas, tad kol sutvarkėme dokumentus, keitėme paskirtį į gyvenamojo namo, teko nemažai pavargti. O paskui viską restauravom, išskyrus sienas. Nes tai rankų darbo plytos, kaip bažnyčių. Geištarų plytinėje jos džiūvo natūraliai – kelerius metus stovėdavo, todėl tokios ilgaamžės. Dvaras statytas 1930 metais. Radome ir kulkų, čia juk frontas ėjo“, – pasakojo dvaro savininkas, ūkininkas M. Bajerčius.
Šį grožį Bajerčiai kūrė du dešimtmečius ir tebepuoselėja iki šiol. „Žinoma, ne viskas iš karto pavyko. Reikėjo ne vieną krūmą perkelti į kitą vietą, nes jis toje vietoje netiko. Daug augalų pirkome. Aš žiūriu, kad būtų jauku vaikams, anūkams ir patiems. Ir dabar vieni anūkai dažniau atvažiuoja, kiti rečiau. Čia mes turime tiek vietos slėpynėms. Viską dėl vaikų dariau, bet vaikus ne visą gyvenimą išlaikysi – jie turi savo šeimas“, – kalbėjo dvaro savininkė M. Bajerčienė.
Dabartiniai dvaro šeimininkai sako, jog čia tyla ir ramybė ypatinga. „Kažkokia aura yra. Juk matote, kokie ąžuolai, jie teikia ramybės. Buvome daug jaunesni, tai viską ir pajėgėme daryti. Dabar gal jau nepajėgtume. Nes čia buvo, atsiprašant, gyvatynas. Veikė mokykla, paskui sovietiniais laikais kas neturėjo kur gyventi, čia apgyvendindavo. O mums patiko vieta ir bandėme naujinti“, – pasakojo M. Bajerčius.
Namuose išsaugojo dvaro ir mokyklos elementų
Sutuoktiniai pakvietė ir į namų vidų. Pirmajame aukšte, kur įrengta virtuvė, kadais buvo pradinės mokyklos virtuvė. Svetainėje – senoviškas židinys, išlikę dvaro kokliai, o mokyklos gyvavimo laiku buvo klasė.
„Norėjau palikti tai, kas buvo. Ypatingai klasę. Nes klasėje mokėsi mano bendraklasės, kurios paskui į Alytų perėjo ir ten susipažinom. Netiko tai, kad buvo nemažai uždarų patalpų, o kai mes išėjom iš buto, kur daug durų, aš norėjau erdvės ir mes ją padarėme. Aš manau, kad kukliai padariau, neperdėtai ir daug stengėmės palikti, ypatingai antrame aukšte. Buvo mūsų giminaitės atvažiavusios, pamatė, pasidžiaugė. Jos būdamos panelės čia leisdavo vasaras“, – pasakojo M. Bajerčienė.
Dvare apsilankė ir buvusios pradinės mokyklos mokytojos dukra. „Čia buvo trys krosnys. Visos kūrenamos. Gyveno mokytoja tais laikais. Taip būdavo įprasta. Buvo atvažiavusi tos mokytojos dukra. Irgi prisiminė, kur slyvos augo, kur avietės. Ir pažadėjo kas vasarą atvažiuoti, tačiau ji irgi užsienyje“, – kalbėjo pašnekovė.
Žiedą tvenkinys „atidavė“ po 6 metų
Ypatinga Jurgiškių dvaro puošmena – 40 arų 3,5 metro gylio tvenkinys. Tiesa, vienas nutikimas giliai įstrigo atmintin. Prieš šešerius metus čia nuskendo dabartinio dvaro šeimininko žiedas, tačiau visai neseniai jį pavyko rasti. Santuokoje Bajerčiai – jau kone 45 metus.
„Žvejojau žiemą prieš 6 metus ir už meškerės užsikabino vestuvinis žiedas. Tik pliumt – ir įkrito į eketę. Nors praėjo tiek laiko, paprašiau pažįstamo, jis turi visą naro įrangą, ir pagalvokite, po 6 metų panėrė, ištraukė žiedą. Aš nepatikėjau. Labai geras ženklas“, – pasakojo M. Bajerčius.
Dabartinė dvaro šeimininkė teigė artėjant santuokos 40 metų jubiliejui planavusi vyrui pagaminti naują žiedą, tačiau įvykus tokiam stebuklui tapo nepaprastai laiminga. „Tas žiedas dabar tai tikrai privers atnaujinti santuokos įžadus. Galvojome gaminsime. O dabar dar geresnė proga. Ženklas. Juk mes 45 metai kartu. O pastarasis dvidešimtmetis šiame dvare – labai turiningas, prasmingas, kupinas ramybės, grožio, gamtos ir laimės“, – atsisveikindama sakė M. Bajerčienė.