Rita yra aktyvi Kančėnų bendruomenės narė, vietinių vadinama „nepailstančiąja“ dėl savo nesibaigiančio entuziazmo ir veiklumo. Moteris ne tik rūpinasi biblioteka, bet ir rašo bei įgyvendina projektus, puoselėja Onės Baliukonės sodelį bei inicijuoja įvairias kultūrines ir edukacines veiklas. Jos pastangos ir atsidavimas bendruomenei bei kultūrai įkvepia ir sujungia Kančėnų gyventojus. Pokalbis su Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininke Rita Mikuckiene.
Kelias į knygų pasaulį
Kančėnų bibliotekininkė, turinti 31-erių metų darbo patirtį, į knygų pasaulį pateko ne svajonių ar tėvų paliepimų dėka, bet gyvenimui susiklosčius.
„Baigusi Kaliningrado žuvies ūkio ir pramonės technikos institutą, įgijau techninį gamtos mokslų išsilavinimą ir kurį laiką dirbau gamyboje. Po to auginau dvi dukras, kartu su šeima persikėlėme į Kančėnus, kur vyras rado darbą Daugų žuvininkystės ūkyje. Kai reikėjo ieškotis darbo, priėmiau pasiūlymą laikinai dirbti kaimo bibliotekoje, ir tas „laikinai“ tęsiasi iki šiol“, – pasakojo bibliotekininkė.
Darbo iššūkiai bibliotekoje
Kaip ir visiems, taip ir bibliotekininkei Ritai, atėjus į naują sritį, reikėjo įsisavinti nemažai specifinių profesinių žinių, tačiau tai jai nebuvo sunku.
„Turėjau gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją vidurinėje mokykloje, knygų pasaulis nebuvo svetimas. Į darbą įsivažiuoti padėjo ir geranoriški centrinės bibliotekos specialistai bei kolegos. Didžiausias iššūkis buvo susidėlioti bibliotekos veiklą, atrasti ryšį su vietos gyventojais ir pritraukti juos į biblioteką ne tik knygų skaitymui, bet ir kitoms veikloms. Šis galvosūkis tęsiasi iki šiol, nes pasaulis ir kartos keičiasi, o bibliotekos veiklą reikia nuolat modernizuoti, kad ji išliktų patraukli ir įdomi“, – toliau pasakojo moteris.
Aktyvi bendruomenės narė
Vietiniai Kančėnų kaimo gyventojai bibliotekininkę vadina „Nepailstančia Kančėnų moterimi“. Ji aktyviai dalyvauja Kančėnų kaimo bendruomenės „Dėmesio centras“ veiklose, rašo projektus ir juos sėkmingai įgyvendina. Bet būna dienų, kai net nuo minčių pavargsta.
„Smagu, kad visuomenė jau vaduojasi nuo sovietmečiu vyravusio stereotipo: „Ką ten tos kaimo bibliotekininkės daro? Sėdi ir mezga“. Beje, suvokimas tikrai pakito: jei anksčiau mezgimas bibliotekoje buvo laikomas neetišku užsiėmimu, tai šiandien jis vadinamas edukacija ir turi pilną teisę gyvuoti.
O nuo pastovaus darbo kartais pavargstu, net nuo minčių. Jei rašai kokį projektą ar įgyvendini idėją fix gali pusę nakties neužmigti, kol surandi tinkamą žodį, sprendimą. Čia tik kitiems kartais iš šalies gal atrodo, kad man lengvai viskas gaunasi“, – kalbėjo pašnekovė.
Nors moteris dažnai pavargsta, kūrybinis darbas retai kada sutelpa į darbo valandas. Laimei, per daugelį metų visada turėjo ištikimų pagalbininkų – pradinę mokyklą, kaimo bendruomenę ir jos ilgametę pirmininkę Moniką Ražanauskienę. Dabar, kai atsirado papildomų darbų, susijusių su poetės Onės Baliukonės sodo priežiūra, džiugina, kai kas nors iš gyventojų pasisiūlo padėti.
Kančėnų traukos objektai
Bibliotekininkė džiaugiasi, kad Onės Baliukonės sodelis buvo išsaugotas ir prikeltas antram gyvenimui. Dabar jos mintyse kirba idėja įamžinti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko atminimą.
„Paėjus baltuoju vieškeliu nuo Onės Baliukonės sodelio, galima atrasti Bukaučiškių I-ųjų dvarvietę, kuri yra susijusi su Malinauskų gimine. Šis dvaras turėjo saulės laikrodį, kurį būtų puiku atkurti“, – džiugiai pasakojo bibliotekininkė.
2006 metų kultūros premija
„Prisimenu tą dieną ne dėl apdovanojimo, bet dėl ypatingos auros vyravusios tada Punioje. Daug mielų, pažįstamų žmonių. Bendruomeninio judėjimo pradžia, entuziastingi veidai. Šventa menamų Pilėnų žemė. Vėl sakau „menamų“, nors nuostabusis Petras Džervus mane įtikinėjo, kad tuo abejoti niekaip negalima! Visų nominantų vardu turėjau sakyti kalbą. Nors šalia stovėjo Pivašiūnų klebonas monsinjoras Vincas Baublys. Jaučiausi keistai. Bet tikrai ypatingai“, – dalijosi prisiminimais bibliotekininkė.
Vertybės gyvenime ir darbe
Bibliotekininkė vadovaujasi posakiu „Žmonės, būkime žmonės…“ ir siekia, kad gyvas bendravimas išliktų vertybe net ir šiais išmaniais laikais. Jei skaitytojas užeina į biblioteką, ji viską atideda į šalį ir bendrauja, nes žmogus yra svarbiausia.
Knygų nameliai ir edukacija
Alytaus rajone gausėja knygų namelių, vienas jų – Onės Baliukonės sodelyje. Bibliotekininkė vertina šią iniciatyvą ir džiaugiasi, kad žmonės domisi poezijos knygomis, kurias galima rasti namelyje. Ši idėja leidžia lankytojams mėgautis poezija čia ir dabar.
„Be to, sodas – poetės, tad eilėraščiui privalu čia būti. Aišku, yra ir kitokio pobūdžio knygų – pasakų, meno albumų. Niekas nedraudžia patikusio leidinio ir į namus parsinešti. Manau, visi, kas apsilanko sodelyje, neatsispiria pagundai atverti namelio dureles. Mums svarbiausia, kad neniokotų. Atrodo, žmonės gerbia šitą vietą, nepasitaikė jokių negatyvių atvejų. O kartais ir labai malonu būna rasti dovanų.
Bibliotekininkė taip pat vykdo edukacijas apie rašymą žąsies plunksna.
„Buvo 2018-ieji metai, Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-metis. Mūsų bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas sukvietė mus, kelias bibliotekininkes, ir prašė pagalvoti, kaip įspūdingiau būtų galima šią datą paminėti Dauguose, o buvau mačiusi filmą „Aš esi tu“, vienoje scenoje sėdi šiuolaikinis architektas ( A. Bialobžeskis) ant uolėto jūros kranto, indelyje trina mėlynių uogas ir gautą skystį susipila į buteliuką. Vėliau pasiima paukščio plunksną, mirko ją į rašalingas tamsias sultis ir kažką rašo savo užrašų sąsiuvinyje… Taip susipina praeitis ir dabartis. Tuomet ir gimė mintis pradėti šią edukaciją. Direktorius ir kūrinį iškart pasiūlė, kurį būtų galima tokiu neįprastu būdu pa(si)kartoti – Justino Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“. Viskas lyg derėjo: ir praeitis, ir dabartis. Žmonėms visuomet reikia patyriminių dalykų, nesvarbu, iš kur jie ateina.
Ši edukacija sulaukė didelio susidomėjimo, o vienas iš įsimintiniausių dalyvių buvo grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ lyderis Juozas Baužys“. – prisiminimais dalijosi bibliotekininkė.
Palinkėjimas kolegoms
Linkiu savo kolegoms gerai atrodyti visuomenės akyse, kad jų akys degtų, bet neperdegtų. Gyvenime ir darbe svarbiausia išlikti žmonėmis, o gyvas bendravimas yra vertybė, kurią reikia puoselėti!
Straipsnį parengė Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Vaizdinės informacijos rengimo darbuotoja Auksė Čyžiūtė