Daugiau kaip prieš šimtą metų statyti geležinkelių tuneliai ir viadukai, anuomet užtikrinę geležinkelių veiklą, jau seniai prarado savo svarbą ir paskirtį. Dabar tai įdomūs istoriniai statiniai, traukiantys turistus.
„Dabar Lietuvoje ir visame pasaulyje labai populiarėja neįprastų, paslaptingų vietų, kurias norint pasiekti, reikia įdėti šiek tiek pastangų, lankymas. Apsilankius tokiose vietose, galima pamatyti inžinerinės minties vystymąsi, pasigrožėti istoriniais statiniais ar jų liekanomis“, – sakė Alytaus turizmo informacijos centro vyr. turizmo specialistė Birutė Malaškevičiūtė.
Alytaus mieste ir rajone tokių įdomių ir paslaptingų vietų entuziastai gali aplankyti penkis, geležinkelių istoriją menančius, objektus. Du iš jų yra pačiame Alytaus mieste, trys – rajone. Visi jie statyti XIX a. pabaigoje. Vieniems prabėgęs laikas buvo gailestingas ir jie puikiai išsilaikė, o kitų buvusią paskirtį primena tik liekanos, dažniausiai atsiradę ne dėl metų naštos, bet žmonių veiklos. Senieji geležinkelio tuneliai įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Taip jau susiklostė, kad du tuneliai ir viadukas buvo pastatyti Alovės seniūnijoje. Bene įspūdingiausias – Moterties upelio tunelis, esantis Muiželėnų miške, pastatytas 1898 metais, tiesiant geležinkelį nuo Poteronių stoties iki geležinkelio tilto per Nemuną Alytuje. Sparninio tipo pralaida sumūryta iš tašytų akmenų. Jos ilgis 75 metrai, plotis – kiek daugiau nei 3 metrai. „Portalai – tašytų stačiakampių akmenų. Pusapskritės arkos skliautas – geltonų molinių plytų, grindys – akmeninės. Vidinis pralaidos aukštis iki skliauto viršaus aukštupyje 5 metrai, žemupyje – 7 metrai. Pralaidoje yra įrengta dešimt apie 20 centimetrų aukščio kaskadų, mažinančių srovės greitį. Pietrytinis griovos šlaitas aukštajame pralaidos gale sutvirtintas atramine akmenų siena. Aukščiau, šalia geležinkelio vėžės, drenažo griovyje įrengtas tašytų akmenų vandens kolektorius, iš kurio betoniniu elipsės formos vamzdžiu po žeme vanduo nubėga iki atraminės sienos.
Pietvakarinis griovos šlaitas rimčiau nesutvirtintas, tačiau jame buvo įrengtas medinis vandens kolektorius. Vakarinio portalo skliauto spynoje (sąvariniame akmenyje) iškalta data – 1897. Paskutinis datos skaitmuo perkaltas iš 6 ar 7. Sankasos aukštis virš pralaidos viršija 20 m, todėl abiejuose pylimo šlaituose įrengtos išilginės terasos (bermos)“, – rašoma Alytaus turizmo informacijos centro objekto aprašyme.
„Ties Moterties upeliu buvo galima pastatyti paprastą pralaidą, tačiau ten buvo labai vandeninga vieta ir laikėsi drėgmė, tai buvo įrengta savotiška melioracijos sistema, kuria į upelį sutekėdavo vanduo ir neslinkdavo pylimo šlaitai“, – apie to meto inžinerinį sprendimą aiškino B. Malaškevičiūtė.
Skernės upelio tunelis, esantis Poteronių kaime, pastatytas ketveriais metais vėliau, tiesiant atkarpą nuo Poteronių geležinkelio stoties į iškrovimo aikštelę. Pralaidos ilgis beveik 21 metras, plotis kiek daugiau 4 metrai. Sparninio tipo pralaida sumūryta iš tašytų akmenų blokų. Portalai ir sienos – stačiakampių tašytų akmenų, pusapskritės arkos skliautui panaudotos geltonos molinės plytos. Pralaidos aukštis iki skliauto viršaus – per 5 metrus.
Dar vienas su senaisiais geležinkeliais susijęs statinys pastatytas taip pat Poteronių kaime, tais pačiais metais kaip ir Skernės upelio tunelis – strateginio plento Alytus–Merkinė–Gardinas viadukas virš geležinkelio – Merkinės plento viadukas. Jis buvo pastatytas tiesiant geležinkelio ruožą nuo Poteronių geležinkelio stoties. Plento tiltu vadinto viaduko aukštis – daugiau nei 8 metrai, ilgis – per 26 metrus ir daugiau nei pusaštunto metro pločio. Viaduko atramas sudaro 21 tašytų stačiakampių akmenų eilė, su nuo 15 eilės išmūrytu geltonų plytų skliautu.
1898 metais statyto Seirijų kelio viaduko tipinio 1 sieksnio ilgio geležinkelio atramas galima pamatyti Alytuje, Kepyklos gatvėje. Tai geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva atšakos Varėna–Alytus statinių komplekso viadukas.
Šalia Sveikatos tako išlikę apgriauti du geležinkelio viaduko liekanų ramstai. Simno plento tiltas-viadukas buvo skirtas važiuoti vežimais virš geležinkelio, vieškeliu atvykstant į Alytų iš Seirijų ar Santaikos. Nuvažiavimui nuo viaduko buvo įrengta lenkta sankasa. Manoma, kad tarpukaryje, sumažėjus susisiekimo traukiniais tarp Alytaus ir Kauno poreikiui, Antrojo pasaulinio karo metu Simno plento viaduko perdanga buvo išardyta, o akmenis iš ramstų išlupinėjo piktavaliai.