Alytaus rajono Zitos, Valdo ir Evaldo Lukoševičių šeimos augalininkystės ūkis šiemet atšventė dvidešimtmetį, patvirtinusį, jog pasirinktas kelias buvo teisingas, jų pasiekimus įvertino ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM).
Renginyje „Nuo arklio iki roboto – 100 žemės ūkio pažangos metų“, skirtame paminėti Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos šimtmetį ir pristatyti žemės ūkio mokslo proveržį, Lukoševičių šeimai buvo įteiktas padėkos raštas už aplinką tausojančios bei modernios augalininkystės plėtojimą.
Pasirinko augalininkystę
Butrimonių seniūnijoje gyvenantys Zita ir Valdas Lukoševičiai ūkininkauti pradėjo dar tebedirbdami buvusiame Griškonių paukštyne. „Tuo metu visiems dalino po tris hektarus žemės, tad gavome ir mes. Tai buvo ūkininkavimo pradžios pradžia“, – prisiminė Z. Lukoševičienė.
Nebelikus paukštyno, Lukoševičiai laikė kiaules – turėjo14 motininių kiaulių, augino apie 100 bekonų bei grūdines kultūras. „Po kurio laiko pamatėme, jog norint pasiekti gerų rezultatų, reikia eiti viena kryptimi. Kiaulių auginimo atsisakėme ir visas jėgas nukreipėme į augalininkystę“, – pasakojo ūkininkė.
2004 metais Lukoševičiai įregistravo augalininkystės ūkį. Dirbo 86 hektarus žemės, kurios didžioji dalis buvo nuomojama. Augino žieminius kviečius, vasarinius miežius, vasarinius rapsus ir šiek tiek žirnių. Plėsdami ūkį pamažu supirkinėjo žemę, o pasinaudoję jaunojo ūkininko įsikūrimo ir ūkio modernizavimo parama, nusipirko naujos technikos – trąšų barstytuvą, pirmąjį „John Deere“ traktorių, grūdų džiovyklą.
Per 20 metų kryptingo ir nuoširdaus darbo, taikant pažangias, gamtą tausojančias technologijas, Lukoševičių ūkis išsiplėtė iki 650 hektarų, kiek pasikeitė ir auginamų kultūrų spektras. Ūkininkai augina žieminius kviečius ir rapsus, kukurūzus, pupas. Anot Z. Lukoševičienės, šios kultūros buvo pasirinktos ir dėl sėjomainos, ir todėl, kad visi darbai labai gerai išsidėsto, nesidubliuoja javapjūtės sezonas. Pirmiausia nukulia rapsus, po jų kviečius, tada pupas ir derliaus nuėmimą užbaigia kukurūzais.
Technikos parke rikiuojasi du kombainai „New Holland“, du „John Deere“ ir vienas vikšrinis traktorius, savaeigis purkštuvas, atskiros sėjamosios kukurūzams, rapsams, kviečiams bei kita augalininkystės ūkiui reikalinga technika. „Mūsų ūkyje nėra plūgo, paskutinį kartą juo arėme 2002 metais“, – akcentavo V. Lukoševičius.
Atokvėpio akimirka.
Ūkyje yra visa javų auginimui reikalinga technika.
V. Lukoševičiaus bendras projektas su UAB „Laumetris“ – juostinis žemės įdirbimo agregatas „Kultistrip“, tikslaus išsėjimo sėjamoji „Waderstadt Tempo“ ir „Laumetrio“ rėmas su važiuokle. Su ja pirmus metus ūkininkas sėjo rapsus tiesiai į kviečių ražieną.
Kryptingos investicijos
Neariminę žemdirbystę ūkininkai pasirinko kaip pranašesnį žemės dirbimo būdą nei tradicinis. „Taip mažiau maišoma žemė, mažiau naudojama trąšų, nes taikant tinkamai parinktą sėjomainą viena kultūra padeda užauginti geresnį derlių kitai“, – aiškino Z. Lukoševičienė.
Nearimine žemdirbyste V. Lukoševičius susižavėjo AB „Lytagra“ pamatęs neariminei žemdirbystei skirtą sėjamąją. „Ji man labai patiko, tačiau iš karto įsigyti negalėjau, nes kaina buvo didelė – 120 tūkst. litų“, – sakė V. Lukoševičius. Pagal specialybę radiomechanikas V. Lukoševičius visą laiką mėgo konstruoti, tad, susidūręs su kliūtimi, nenuleido rankų. Nusipirko reikalingas dalis ir su pagalbininkais susikonstravo norimą sėjamąją. Jos nauda buvo akivaizdi – derlius užaugo didesnis.
„Turiu įvairių sėjamųjų, daug esu jų išbandęs, bet tobulos dar neradau. Labai įnoringa kultūra rapsas, paskutiniu metu, siekdami norimo rezultato, net tris padargus sujungėme į vieną“, – apie naujus sėjos metodus kalbėjo ūkininkas.
Per prabėgusius ūkininkavimo dešimtmečius būta visko – ir džiugių, ir sunkesnių metų, tačiau darniai dirbančiai šeimai visus iššūkius pavyksta įveikti.
V. Lukoševičiaus nuomone, pagrindinė sąlyga, lėmusi sėkmę – kryptingos investicijos, siekis ir pasiryžimas eiti toliau. „Tai ir Valdo darbštumas, atkaklumas, kartais net rizika“, – pridūrė Z. Lukoševičienė, sakydama, kad jai ūkininkavimas jau tapęs gyvenimo būdu.
Šeimos ūkyje dirba 5 nuolatiniai darbuotojai ir 2 sezono metu įdarbinami pagal žemės paslaugų kvitus. Ūkininkai džiaugiasi, kad kartu ūkyje triūsia ir jų pėdomis pasekęs sūnus Evaldas, todėl ramiai gali išvažiuoti pailsėti palikę ūkį patikimose ir rūpestingose rankose. Dukra Evelina savo gyvenimo kelią pasirinko nesusijusį su žemės ūkiu.
Ir ūkininkavimui, ir skraidymui reikia gero oro
V. Lukoševičius, ko gero, vienintelis ūkininkas visoje Dzūkijoje, mėgstantis pilotuoti lėktuvą ir savo laukus apžvelgti iš paukščio skrydžio.
„Skraidyti lėktuvu buvo mano svajonė nuo mažų dienų, kai tėvas išdrožė vėjo malūnėlį. Lankydamas mokyklą, konstravau įvairius modelius, lankiau jaunųjų sklandytojų būrelį, tačiau atėjus laikui užsiimti rimtesniu sklandymu, koją pakišo regėjimas. Pagal tuometinius reikalavimus, regėjimas turėjo būti 1, o mano buvo 0,8. Taip mano skraidymai iki 2010 metų pasibaigė. Tada jau galėjau baigti ultralengvųjų orlaivių piloto skraidymo kursus ir nusipirkti pirmą lėktuvą. Prieš šešerius metus nusipirkau antrą dvivietį lėktuvą, kokį ne kartą mačiau demonstruojamą žemės ūkio parodose“, – pasakojo apie išsipildžiusią svajonę V. Lukoševičius.
Ūkininkui skraidymas hobis, be kurio jam jau sunku būtų įsivaizduoti atokvėpį nuo ūkio darbų. Šiam reikalui jo laukuose yra paskirta 200 metrų pakilimo juosta. „Skraidau, kai tik būna galimybė ir leidžia oro sąlygos, kartais ir per patį darbymetį, kai atvažiuoja pagalbininkai. Pakylu į viršų pasidairyti, kaip darbai vyksta.
V. Lukoševičius lėktuvu mielai paskraidina draugus ir pažįstamus, tik žmona, paskraidžiusi vieną kartą, daugiau į lėktuvą nesėda. „Man labiau patinka didelės erdvės“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė moteris.