DŽ redakcijos nuomonė
Naujosios valdančiosios koalicijos, kurią sudaro socialdemokratai, partija „Vardan Lietuvos“ ir partija „Nemuno aušra“, susiformavimas sukėlė rimtų diskusijų, net isteriškų konservatorių pareiškimų dėl jos stabilumo, politinės reputacijos ir tarptautinių santykių poveikio. Ši koalicija susidūrė su iššūkiais dėl dalyvaujančių partijų ideologinių skirtumų ir kai kurių politikų išsakomų kontroversiškų pareiškimų. Prezidento G. Nausėdos pasisakymas prieš kai kuriuos „Nemuno aušros“ atstovus bei atsisakymas tvirtinti jų kandidatūras į ministrų postus kelia papildomų klausimų dėl šios koalicijos gebėjimo veikti darniai.
Socialdemokratai susidūrė su iššūkiais formuodami stabilią daugumą be kitų partnerių pagalbos. Tikėtina, kad socialdemokratams pritrūko stiprių sąjungininkų, kurie remtų jų poziciją, todėl pasirinko kompromisą su „Vardan Lietuvos“ ir „Nemuno aušra“. Tokia koalicija buvo greičiausiai pasirinkta siekiant užtikrinti daugumą parlamente, garantuotą G. Palucko išrinkimą Premjeru ir galimybę įgyvendinti kai kurias socialdemokratų programas. Tačiau šis sprendimas gali rodyti jų situacijos sudėtingumą ir galimą lyderystės trūkumą, nes teko pasikliauti kontroversiškai vertinamais partneriais. Liūdna tai, jog dalis socdemų ir demokratų nepritaria „Nemuno aušros“ dalyvavimui koalicijoje. Tai pripažino būsimoji kandidatė į krašto apsaugos ministres D. Šakalienė, o demokratas V. Sinkevičius dėl šios situacijos atsisakė Seimo nario mandato ir išvyko dirbti į Europarlamentą.
Koalicijos stabilumas priklausys nuo partnerių sugebėjimo išlaikyti vieningą poziciją esminiais klausimais, ypač turint omenyje jų ideologinius skirtumus. Socialdemokratai gali susidurti su vidiniais prieštaravimais dėl kai kurių „Nemuno aušros“ ir „Vardan Lietuvos“ atstovų pasisakymų ir nuostatų. Tai gali lemti nuolatines įtampas koalicijoje ir potencialų skilimą, ypač jei Prezidentas ir toliau nesutiks tvirtinti kandidatų arba kai kurios partijos nariai praras visuomenės paramą. Jei ši koalicija bus per dažnai atsidūrusi prieštaringų situacijų centre, tai mažins jos patikimumą ir padidins politinę trintį.
Koalicija, kurios narių pareiškimai yra vertinami kaip antisemitiniai ar radikalūs, gali neigiamai paveikti Lietuvos įvaizdį tarptautinėje arenoje. Užsienio partneriai, ypač ES ir NATO šalyse, skiria daug dėmesio kovai su diskriminacija ir radikaliomis nuostatomis, todėl tokia koalicija gali susilpninti pasitikėjimą Lietuvos įsipareigojimais demokratijos ir žmogaus teisių srityse. Tai taip pat gali atsiliepti bendradarbiavimui su kitomis šalimis – susilpnėti užsienio investicijų srautai ar sumažėti Lietuvos parama tarptautiniuose projektuose.
Koalicijos suformavimas su kontroversiškomis partijomis gali būti laikomas socialdemokratų politinės padėties ženklu, patvirtinančiu tam tikrą socdemų desperaciją. Kai partijos pirmininkė viešai meluoja tautai apie savo planus, tada kolegoms nebelieka moralinių stabdžių abejotinos vertės partnerių pritraukimui. Panašu, jog socdemai pasijuto įspausti į kampą ir priėmė ne patį geriausią kompromisą, jie akivaizdžiai šovė sau į kojas, o gal ir dar aukščiau. Tai rodo, kad socialdemokratai galbūt nesurado pakankamai stiprių sąjungininkų, kurie leistų suformuoti patikimą ir nesusiskaldžiusią koaliciją, ir buvo priversti priimti kompromisus. Socialdemokratų lyderystės trūkumas gali būti ryškesnis, jei ši koalicija nesugebės išlaikyti stabilios politikos ar susitelkti į ilgalaikius tikslus.
Koalicijos formavimo laikotarpiu pirmuoju smuiku grojo ne socdemų naujasis lyderis G. Paluckas, bet buvęs premjeras ir intrigų meistras S. Skvernelis. Tai jis pareikalavo, jog koalicijoje nebūtų „valstiečių“, socdemams siūlė arba liberalus, arba „aušriečius“.
Ši koalicija turi daug potencialių iššūkių tiek vidaus politikoje, tiek tarptautiniuose santykiuose ir galimas ilgalaikis jos išlikimas valdžioje priklausys nuo gebėjimo spręsti šiuos nesutarimus ir laikytis vieningų pozicijų. Kas galėtų paneigti, jog ateinančius ketverius metus Lietuvai vadovaus ne Premjeras, bet Seimo pirmininkas?