Atsinaujinusi seniausia Alytaus dvasinė šventovė paminėjo penkių šimtmečių sukaktį, reikšmingą ne tik Pirmojo Alytaus bei aplinkinių kaimų gyventojams, priklausantiems šiai parapijai, bet ir visiems alytiškiams, nes ją ilgus metus lankė abiejų Nemuno krantų alytiškiai.
„Noriu pasidžiaugti, kad ši bažnyčia ir stipri šios parapijos bendruomenė yra mūsų visų istorija“, – sveikindamas parapijos narius bei susirinkusius svečius sakė Alytaus miesto savivaldybės meras Nerijus Cesiulis. Šia ypatinga proga savivaldybė bažnyčiai padovanojo 50 baltų rožių sodinukų (Alytaus miesto simbolių), kurie pasodinti bažnyčios prieigose primins 500 metų sukaktį ir džiugins čia apsilankiusius.
„Didžiulė atsakomybė ir svarba yra išsaugoti paveldą ir ilgos parapijos istorijos palikimą. Šį jubiliejų minime vienybėje. Labai įdomus sutapimas, kad Alytaus herbe yra rožė su penkiais žiedlapiais, o Alytaus mieste yra penkios bažnyčios, kurios visos melsis ir minės 500 metų sukaktį“, – kalbėjo naujasis Šv. Liudviko parapijos klebonas Marius Talutis.
Pirmoji medinė bažnyčia buvo pastatyta 1524 metais, tą liudija Lietuvos maršalkos ir Trakų vaivados, Alytaus dvaro savininko Jono Zaberezinskio pasirašytas fundavimo aktas. „Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje J. Zaberezinskis buvo aukšto rango dignitorius, jo giminės valdė Alytų ir nemažas teritorijas Pietų Lietuvoje. Jie įsteigė ir Simno bažnyčią, tik ketveriais metais anksčiau. Įdomu tai, kad, steigiant Simno bažnyčią, pasirašė ir Alytaus klebonas, nors pačios bažnyčios kaip ir nebuvo. Tikriausiai situacija buvo tokia, kad bažnyčia dar nebuvo pašventinta“, – aiškino Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkas, istorikas Vilmantas Dunderis.
Medinė bažnyčia turėjo tris titulus: Šv. Jono Krikštytojo, Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Mikalojaus. Ją ne kartą niokojo gaisrai. Po paskutiniojo, kilusio XIX a. pradžioje, vietoje medinės bažnyčios buvo atstatyta mūrinė. Manoma, kad ji buvo pavadinta atstatymą inicijavusio kunigo Liudviko Kaminsko garbei Šv. Liudviko vardu.
Anot V. Dunderio, fundacijos akte buvo įrašytas labai svarbus reikalavimas, kad mišios bažnyčioje būtų aukojamos lietuvių kalba. „Sunku pasakyti, kaip sekėsi laikytis šio reikalavimo, tačiau XX a. lietuviams teko už tai pakovoti. Jie kreipėsi į vyskupą, kad būtų leidžiama aukoti mišias ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Buvo nuspręsta kas antrą savaitgalį mišias aukoti lietuvių kalba“, – istorijos faktus priminė V. Dunderis.
Jo teigimu, Šv. Liudviko bažnyčioje tarnavęs klebonas Konstantinas Paulavičius daug prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo, ypač prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jis kartu su Pirmajame Alytuje agronomu dirbusiu būsimu Lietuvos prezidentu Aleksandru Stulginskiu skatino lietuvybę, rengdavo gegužines, Jonines ant piliakalnio.
Bažnyčia mena ir tragiškas Antrojo pasaulinio karos dienas, kai vokiečiai, vykdydami keršto akciją už žuvusį karininką ir kareivį, šventoriuje nušovė kunigą K. Paulavičių ir vikarą Vincentą Mazurkevičių, kurie buvo ir palaidoti šventoriuje.
Alytiškiai iki šiol nepamiršo klebono Bronislovo Novelskio, vadino jį žmonių kunigu. Dvasininkas amžinojo poilsio atgulė Šv. Liudviko bažnyčios šventoriuje, kur ilsisi tragiškai žuvę K. Paulavičius ir V. Mazurkevičius.
Šv. Liudviko bažnyčia – klasicistinio stiliaus pastatas, atkartojantis Vilniaus katedrą, bažnyčią puošia įspūdingi šventųjų paveikslai. „Vienas jų, Švč. Mergelės Marijos, esantis prie altoriaus, laikomas Aušros Vartuose esančio Švč. Mergelės Marijos paveikslo kopija“, – sakė V. Dunderis.
Dar viena Šv. Liudviko bažnyčios įžymybė – garsiojo varpų meistro Jono Delamarso nulietas varpas, į Alytų atvežtas per dokumentuose atsiradusią klaidą.