Kruvini ir siaubo persmelkti Sausio 13-osios įvykiai juose prieš 34-erius metus dalyvavusiam Butrimonių gimnazijos direktoriui Valdui Valvoniui įmynė gilų pėdsaką atmintyje ir dar giliau pasėjo patriotiškumo jausmą širdyje. Prieš jį skriejančios kulkos, riaumojantys tankai nebuvo jo likimas, nes jis šiam žmogui turėjo kitokią užduotį – tokią, kuri šiandien nelieka nepastebėta ar neįvertinta.
– Dalyvavote 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykiuose Vilniuje. Kaip toli teko būti nuo mirties gniaužtų, kurie tą lemtingąją naktį pasiglemžė 14 gyvybių ir koks jausmas buvo būti įvykių dalimi?
– Būdamas Lietuvos kūno kultūros studentu, nuo 1988 m. pradėjau aktyviai dalyvauti tuometiniuose istoriniuose įvykiuose, Sąjūdžio mitinguose, susibūrimuose, Baltijos kelyje. Ne išimtis buvo ir Seimo (tuomet Aukščiausiosios Tarybos), televizijos, televizijos bokšto gynyba. Būtent kaip pastarųjų įvykių liudininkas atvykau iš Kauno į Vilnių pas brolį sausio 11 dieną ir, matydamas kaistančius įvykius, uoliai budėjau iki pat lemtingų įvykių, o vėliau dar kurį laiką ir po jų. Sausio 12-os vakarą teko būti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, tačiau sužinoję, kad karinė kolona juda bokšto link, keli jaunuoliai sėdome į taksi, kuris nemokamai nuvežė iki pat tragiškų įvykių vietos. Veiksmas jau buvo prasidėjęs: aplink galvas švilpė trasuojančios, šviečiančios kulkos, liejosi aimanos, griaudėjo sprogimai, dūmų uždangos, daugybė sužeistųjų. Greitosios pagalbos ir paprasti automobiliai su baltomis vėliavomis ir raudonu kryžiumi buvo pasiruošusios vežti sužeistuosius. Bandėme užstoti kelią tankams, kurie nervingai trūkčiodami artėjo savo tikslo link, riaumojo ir taikėsi į žmones. Kiekviena paleista kulka galėjo surasti savo auką, kiekvienas tanką vairuojančio okupanto veiksmas galėjo nulemti daugelio žmonių likimą. Jausmai buvo įvairūs: baimė, persipynusi su pasiryžimu kovoti, rizika, jaunatviškas maksimalizmas ir meilė Lietuvai.
– Kas labiausiai iki šių dienų Jums yra įstrigę atmintyje iš tos dienos įvykių?
– Neabejotinai, tai – visuotinai jaučiama neapsakomos vienybės dvasia, pasiryžimas plikomis rankomis apginti Tėvynę ir televizijos bokšto prieigas nuo pasiekusių tankų griausmo, šūvių bei žmonių klyksmo, kraujo. Aplink tvyrojo drąsos ir baimės, pasiryžimo pripildyta atmosfera.
Stovėdami šaltyje, rankose laikydami trispalves, giedodami „Tautišką giesmę“ jautėme, kad kiekvienas iš mūsų yra dalis didelio paveikslo – tautos, kuri nepalūžta ir nebijo priešų grasinimų. Man visada atrodė, kad sausio įvykiuose buvome kaip gyvas skydo simbolis. Suvokėme, jog prieš mus – tankai, o už mūsų – Lietuva.
– Ką šiandien Jums reiškia Sausio 13-oji?
– Šiandien, praėjus tiek metų, man Sausio 13-oji yra didžiulė šventė, parodanti, kaip mes didelio susitelkimo dėka sugebėjome išlįsti pro rakto skylutę ir su sąlygiškai nedideliu aukų (begalinė pagarba Jiems) skaičiumi įtvirtinome Laisvės siekį. Kartu tai diena, įrodanti, kad mes nuolat turime budėti prie Laisvės aukuro ir jį saugoti.
– Patriotiškumas Jums giliai įaugęs į kraują – kas Jumyse pasėjo šią vertybę?
– Mano jau Anapilin iškeliavusio tėvuko Tėviškė – šalia Klepočių esantis Fermos kaimas, kuris 1944 m. Kūčių dieną taip pat patyrė rusų pakalikų baisumus: buvo deginamos sodybos, žudomi žmonės. Galbūt iš ten, iš to kaimo šeimų tragedijų kyla mano patriotiškumo šaknys. Tėvuko nuolatiniai pasakojimai apie karo siaubą ir prarastą gimtąją žemę, namus, tarpukario Lietuvos laimėjimus ir jos vadinimą „Mažąja Amerika“ visada, net ir sovietiniais laikais, skatino mane mąstyti apie laisvės kainą ir kovos už ją prasmę.
– Kaip vertinate šiuolaikinės jaunosios kartos patriotiškumo jausmą? Ar jaunuoliai, kuriems neteko patirti, išgyventi įvykių, kovojant dėl Lietuvos laisvės, pakankamai vertina laisvę, supranta jos prasmę ir jų patriotiškumo dvasia yra pakankamai stipri?
– Nūdienos kartos patriotiškumą galima vertinti įvairiai ir tai priklauso nuo daugelio veiksnių: socialinės aplinkos, šeimos auklėjimo, mokyklos kuriamų tradicijų, informavimo priemonių įtakos, pasaulio globalizacijos poveikio. Todėl mes, kaip mokykla, turime akcentuoti laisvės istorijos svarbą įvairių dalykų pamokose, organizuodami valstybinių švenčių minėjimus, akcijas, konkursus, įtraukdami mokinių šeimas bei bendruomenę. Tik skirdami patriotiškumo ugdymui didžiulį dėmesį, pasieksime stipresnės jaunuolių atsakomybės už savo šalį.
– Patriotiškumą jau tradicijomis tapusiomis įvairiomis veiklomis iki šiol puoselėjate savo kasdienybėje – darbe, savanoriškose veiklose. Papasakokite apie tai daugiau.
– Visada sakau, kad patriotiškumas prasideda nuo šeimos, gimtojo kaimo, gimtosios mokyklos, todėl nuolat akcentuojame iš šių kraštų išėjusių žmonių pasiekimus ir stengiamės juos įprasminti. Neatsitiktinai mūsų iniciatyva gimnazijoje išpuoselėtos ir 6 kartus nacionaliniu lygiu įvertintos edukacinės erdvės, įkurti 4 šalyje žinomų kraštiečių vardiniai kabinetai, pastatytas paminklas pasaulio moterų krepšinio pradininkei Sendai Valvrojenski Berenson Abbott, prisidėta prie Trijų tautų etnografinio muziejaus kūrimo. Nepaprastai džiaugiamės ir didžiuojamės respublikinį mastą įgavusiomis šventėmis: masiniu Vasario 16-osios žygiu, kuris šiemet jau bus 11-asis, respublikine sporto, meno, pilietiškumo švente „Adamkiada“, kuri šiemet švęs jubiliejų – 10-ąsias metines, patriotinių dainų konkursu, kuriame dalyvauja visa mokykla. Džiaugiamės, kad, bendradarbiaudami su Lietuvos Šaulių sąjunga, jau trečius metus galime prisidėti prie tarptautinės stovyklos ukrainiečių vaikams. Ir visas mokyklinis gyvenimas kupinas pilietiškumo akcijų, projektų, konkursų, varžybų.
Gimnazija už savo pilietines iniciatyvas apdovanota J. E. Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio Trispalvėmis, J. E. Prezidento Valdo Adamkaus, ŠMSM, KAM, Alytaus rajono savivaldybės mero padėkomis, skatinamaisiais prizais.
Džiaugiuosi, kad ir pats, kaip šaulių sąjungos narys, galėjau dalyvauti užtikrinant tvarką COVID-19 pandemijos metu, darbą ukrainiečių pabėgėlių centre, nelegalių migrantų stovyklose pasienyje, kitose veiklose.
– Jūsų vadovaujama mokykla už patriotiškumo dvasią buvo įvertinta ir šiemet gimnazijai buvo patikėta saugoti Gedimino pilies bokšte kabojusią Lietuvos vėliavą. Ką Jums kaip gimnazijos vadovui reiškia toks KAM įvertinimas?
– Kalbėdamas Vilniaus Katedros aikštėje, gimnazijai perimant Gedimino pilies bokšto vėliavą, sakiau, kad šis laimėjimas Alytaus rajono Butrimonių gimnazijai yra pripažinimas, kad čia skamba gyvas ir nuoširdus meilės Lietuvai balsas – tai didelė garbė bei atsakomybė – ir ateityje būti patriotiškumo ir pilietiškumo pavyzdžiu ne tik mūsų bendruomenei, bet ir visai Lietuvai.
Man asmeniškai tai neabejotinai vienas didžiausių ir mano paties darbo įvertinimų – jis įrodo, kad, kryptingai dirbant ir esant kilnios dvasios, galima ženkliai prisidėti prie tautos tradicijų puoselėjimo ir išsaugojimo.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms, šiemet jau 34-ąjį kartą minintiems žuvusiųjų už laisvę atminimą?
– Linkėčiau suprasti, kad taip gerai, kaip dabar gyvename, dar negyveno nei viena mūsų tautos karta, ir kad daugelis pasiekimų priklauso nuo mūsų pačių įdėto triūso, valios ir nuoseklumo. O prestižinė pedagogo ar kita profesija visų pirma turi būti mūsų pačių mintyse ir veiksmuose.
Su švente! Būkime verti žuvusiųjų už Tėvynės laisvę aukos.
Alytaus rajono savivaldybės administracijos Komunikacijos skyriaus informacija