Lietuva, pavargusi nuo svetimųjų diktatūros, stojo kovoti dėl nepriklausomybės. Ir, pagaliau, apgynė laisvę per kruvinas Sausio vidurio dienas, Laisvės aukuras pareikalavo aukų.
Alytaus TAU vadovė Janina Ingelevičienė pasveikino susirinkusiuosius į minėjimą ir pasakė, jog renginys organizuotas drauge su literatų klubo „Tėkmė“ poetais ir ansamblio „Romansas“ dainininkėmis.
Alytaus kolegijos salė kaip paprastai pilnutėlė. Uždegamos žvakės minint 14 žuvusiųjų tą sausio 13-osios naktį. Trispalvė perrišta juodu kaspinu. Sugiedamas tautos himnas, tylos minute pagerbiami žuvusieji.
Renginio vedėja, klubo „Tėkmė“ pirmininkė, išsakė mintis eilėmis:
Žiemos vidurys, tirpsta sniegas nuo karščio širdžių,
Nuo vienybės žmonių, tvirtai susikibusių rankom.
Ir Jie tiki visi, kad apgins maldomis, giesmėmis
Šalį mylimą nuo kraupiai šaudančių tankų.
Ji kviečia kalbėti istorijos mokytoją, šaulį Juozą Krušinį. Pranešėjas prisimena Sąjūdžio kvietimą tomis neramiomis dienomis atvykti į Vilnių ir ginti svarbius objektus. Kalbėjo apie žmonių nerimą Alytuje: Sausio 13-osios išvakarėse Alytaus kariai su tankais pasuko Vilniaus link. Kelyje dėl nežinomų priežasčių jie buvo sustabdyti ir važiavo atgal. Galbūt tokiu būdu išvengta didelio kraujo praliejimo?
Kalbėjo, jog daug Lietuvos žmonių vyko autobusais į Vilnių ir saugojo, gynė Televizijos bokštą, Seimo rūmus, radijo stotį, paštą ir kitus svarbius objektus. Beginkliai žmonės budėjo pernakt. Juos šąlančius draugiškai sutikę vilniečiai vaišino sumuštiniais ir karšta arbata. Stovėjo taiki minia prieš tankų vamzdžius netikėdama, kad į ją bus šaudoma. Dainavo dainas, giedojo giesmes. O vis tik kariai nepagailėjo žmonių, žuvo 13 jaunų vyrų ir viena mergina. Sniegas sugėrė karštą kraują. Įvykius Lietuvoje sekė Latvija, Lenkija. Ruošėsi Lenkija transliuoti lietuviškas laidas į Lietuvą. Paskelbta Lietuva laisva, nepriklausoma šalimi. Pirmoji pripažino Lietuvą Islandija, o vėliau ir kitos šalys. Tarybiniai kariai išvyksta iš Šiaurės miestelio.
Pirmasis prezidentas buvo Vytautas Landsbergis. Laisvė atgauta, bet reikėjo dar išlaikyti. Rusija paskelbė Lietuvai blokadą, gyventi tapo sunkiau, bet Lietuva gyvavo, pasiryžusi viską iškentėti. Įvesti laikini pinigai, vadinami „žvėreliais“. Pabrango maistas. Tai nedideli sunkumai.
Prisiminimais apie sausio 13-ąją dalijosi Aldona Korlienė. Ji stovėjo prieš baisius tankų vamzdžius. Jaudindamasi pasakojo, kaip minia išlaikė visus apėmusį ryžtą nesitraukti, nors būtų šaudomi. Svarbesnis už gyvybę buvo Tėvynės likimas.
Apie tas kraupias dienas kalbėjo Tremtinių, politinių kalinių sąjungos narys Romualdas Požėra. Jis taip pat stovėjo laisvės sargyboje drauge su kitais bendraminčiais.
Su pagarba apie vyresnės kartos žmones, jų skausmingą patirtį ir aukas mintis išreiškė Povilas Labukas, Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys. Seimo nario Roberto Šarknicko įgaliota Jūratė Marčiulaitienė nuoširdžiai padėkojo renginio organizatoriams už svarbų Lietuvai žuvusių kovotojų atminimą. Kaip visada, buvo parengta meninė programa.
Savo išgyvenimus, pagarbą kovotojams, žuvusiems už laisvę, išreiškė „Tėkmės“ klubo poetai savo kūryboje. Labai dažni jų poezijoje žodžiai laisvė, Tėvynė, tėviškė, Lietuva. Skaitė poeziją Onutė Baltrukevičienė, ji mintyse neša žibutės žiedus žuvusiems. Milda Zaveckienė, buvusi politinė kalinė, tiki, jog Lietuva ilgai gyvuos:
Branginu laisvės dieną kiekvieną,
Rugių varpas gimtinės laukuos.
Ir tikiu, kad tauta šitoj žemėj
Daug tūkstančių metų gyvuos.
Nuoširdūs posmai liejosi iš Irutės Matažinskaitės-Lazickienės, iš Palmyros Pracuvienės, Albino Rauličkio, Stasio Šukio lūpų. Romaldas Zabulionis atskubėjo į minėjimą tiesiai iš literatūrinės laidos „Svečiuose pas Marceliutę“ ir padeklamavo dramatišką eilėraštį „Pilėnai“.
„Tėkmės“ poetės Ramutė Baltrukevičienė ir Ernesta Kučinskienė padainavo lietuvių liaudies dainų. O moterų ansamblis „Romansas“, vadovaujamas Danutės Bačinskienės, šįkart džiugino ne meilės, bet pokario meto ilgesingomis, ramiomis dainomis, kuriose – išsiskyrimas motinėlės ir sūnaus, mergelės pažadas laukti bernelio, tikra, ištikima meilė. Kai kas salėje mokėjo senas dainas ir pritarė „Romanso“ moterims.
Renginys baigėsi, klausytojai skirstėsi. Bet išliko širdyse pagarbūs žodžiai žuvusiems, išliko atmintis. Mes šiandien esame laisvi jaunų gyvybių, atiduotų už laisvę tomis sausio dienomis, dėka. Tebus giedras dangus virš mūsų žemės, tešypsosi vaikai ir jų tėvai, tebūna laiminga visa Lietuva. Tegul ilsisi ramiai Sausio 13-osios didvyriai.
Išeidami iš salės klausytojai dėkojo už dvasingą žuvusiųjų atminties paminėjimą.
Emilija Krušinienė