Susitikimas su dideles pastangas išsaugoti dzūkišką tarmę bei atskleisti jos grožį daugybę metų siekiančia žinoma Alytaus pedagoge Svetlana Žadeikiene – tikras stebuklas. Tai, kad šiandien ją kalbiname, ji gali šypsotis ir jau be didesnio jaudulio kalbėti apie jai vos gyvybės nekainavusį užpuolimą, – drąsios kaimynės, profesionalių medikų ir artimųjų stiprios bei nuoširdžios maldos dėka – sako žinoma Alytuje moteris, nuo šiol gruodžio 22 dieną laikanti savo antruoju gimtadieniu.
„Gruodžio 22 dieną, šeštadienį, ėjau namo, įėjau į laiptinę ir nežinojau, kad laiptinėje manęs tyko mirtis. Kadangi šios koduotos spynos labai silpnos, tik vienas skaičiukas, telefonspynės nėra. Žmogus įlindo ir manęs tykojo. Kada jau ruošiausi rakinti duris, jis pribėgo, trenkė į galvą, nusitempė iki laiptų aikštelės. Mano rankinukas kaip laiškininko krepšys nešiojamas, tad kol nuplėšė rankinę, dar ilgai daužė“, – apie košmarišką situaciją pasakojo žinoma mokytoja S. Žadeikienė.
Labiausiai S. Žadeikienė dėkinga kaimynei, kuri, išgirdusi bruzdesį, išdrįso išeiti į laiptinę. „Buvau be sąmonės ir komoje, nes trūko galva. Po pašto dėžutėmis yra bordiūras, į jį labai susimušiau. Bruzdesį išgirdo dauguma kaimynų, bet duris atidarė vienintelė Jurgita, kuri gyvena trečiame aukšte. Ji puošė eglutę ir pamatė mane, paplūdusią krauju. Tada atėjo, iškvietė greitąją. Atvyko greitoji, sukarpė drabužius, tik pasakė, kad neišgyvensiu“, – pasakojo pašnekovė.
Gruodžio 22 dieną medikai artimiesiems neteikė daug vilčių. Šiandien moteris įsitikinusi, kad gyva liko dėl gerų žmonių ir jų visų nuoširdžių maldų. „Iš pradžių artimiesiems medikai neteikė vilčių, nes atrodžiau tarsi negyva. O jeigu ir liksiu gyva, sakė, būsiu kaip daržovė. Tą gruodžio 22 dieną Alytaus ligoninėje budėjo labai geras medikas, vyriškis, kuris peršvietė galvą, padarė aprašymą ir siuntė į Kauną. Net pavardės nežinau, kad padėkočiau. Kaune puikus gydytojas mane operavo ir gavau naują gyvenimą“, – pasakojo moteris.
Anot S. Žadeikienės, labai blogai, kad nebendraujame su kaimynais. Laiptinės pasidarė nesaugios, būtinos telefonspynės, kad bet kas nepatektų. „Mes nepažįstame kaimynų, neturime empatijos. Oficialu viskas labai. Nėra nuoširdumo“, – guodėsi pašnekovė.
S. Žadeikienė kol kas turi nedarbingumą, nors labai stebina, kad vos per pora mėnesių moteris atsistojo ant kojų. „Tas žmogus, kuris parėjo iš pataisos namų, kuris atėmė rankinę ir pasikėsino į mano gyvybę – juk aš dirbdama moku mokesčius ir išlaikau juos. Jie turėtų būti mums dėkingi, o ne mus galabyti. Tai, ką aš gavau, galimybė permąstyti. Pirmiausiai galvojau, kodėl tas žmogus nešvenčia Kūčių. Ir jeigu aš būčiau numirusi, mano vaikams niekada nebūtų buvę džiaugsmingų švenčių. Galvoju, iš kur tokie bedvasiai žmonės randasi, kuriems svarbiausia rankinė, o toje rankinėje – piniginė“, – kalbėjo pašnekovė.
Atsisveikinant Svetlana prasitaria vis galvojanti, ar atleisti ją taip nuskriaudusiam narkomanui. Moteris dieną pradeda ir baigia malda, tiki Aukščiausiuoju, sako kaip krikščionė tarsi turėtų atleisti. Patarti tokius išgyvenimus patyrusiai moteriai nėra lengva.