Balandžio 18 dieną sukako metai, kai darbą pradėjo naujai išrinkta Alytaus rajono savivaldybės taryba ir meras. Specialus interviu su rajono meru Algirdu Vrubliausku.
– Mere, nors politikoje turite milžiniškos patirties, tačiau šios kadencijos pirmieji metai mero darbe tikrai buvo ypatingi. Dar iki šiol, liaudiškai tariant, „kosėjame“ nuo gaisro, išbandymas teko ne tik gaisru, bet ir virusu. Ar per darbo praktiką menate tokius sunkius metus?
– Žinote, jūsų išvardintos užklupusios bėdos tikrai smogė. Vis tik politiniame gyvenime labai svarbi tvirta dauguma. Jeigu nėra politinės taikos ar darnos, net ir mažos kliūtys sudaro daug problemų. Komanda patyrusi, tad sudėtingomis sąlygomis susitvarkėme neblogai.
– Mere, nelengvas klausimas ir, kaip sako jūsų kolega miesto meras, per ankstyvas, tačiau naudodamasi proga teiraujuosi: Jūsų nuomonė dėl Laisvosios ekonominės zonos – geriausia vieta aerodromo teritorijoje, Stoties gatvėje ar Alytaus rajono teritorijoje? Kokia Jūsų nuomonė?
– Planavome, nuosekliai žengėme žingsnius, kad prie miesto esančioje teritorijoje atsirastų erdvė pramonės įmonėms. Numatyta teritorija – apie 200 hektarų. Svarstysime, ar tokios didelės teritorijos reikia, po to pradėsime išpirkti žemę. Tos žemės, kuri nepatektų į LEZ teritoriją – keistume paskirtį ir leistume žmonėms realizuoti savo teises. Manau, geriausia vieta LEZ-ui Alytaus rajono teritorijoje. Miestas turi savo planų. Vis tik čia ambicijoms, pykčiams ne vieta. Juk tai bendras reikalas.
– Ekonominiai dalykai, be abejo, žmonėms įdomūs. Dėl viruso. Ar jau vertinate, kiek rajono žmonių neteks darbo, o tai reiškia mažiau surenkamų mokesčių, kiek verslo įstaigų buksuoja ir ties ranką pagalbos…
– Pirmo ketvirčio rezultatų kreivė džiugina. Pagal įplaukas į biudžetą matome, kad viršijome numatytą planą. Žinoma, kito ketvirčio rezultatai veikiausiai bus kiek kitokie. Iki viruso rajone nedarbo lygis buvo 10.2 proc., dabar – 10.4 proc. Tai reiškia, kad apie 30–40 gyventojų neteko darbo. Kol kas nelabai gąsdinantys skaičiai. Tačiau kreivė kelia nerimą. Turime Smulkaus ir vidutinio verslo fondą. Bandysime prie verslo problemų prisidėti. Vyriausybė daug ką žada, tačiau vis siūlo skolintis. O tai nėra gerai.
– Grįžtant prie gaisro. Kada dirvožemio, tvenkinių vandens, dumblo tyrimai? Atšilus orams žmonės nekantrauja purenti lysves, pažvejoti.
– Planuojame, kad tyrimų rezultatai bus balandžio pabaigoje. Gyventojus nedelsdami informuosime. Tikiuosi, tyrimai bus geri. Jeigu ne – tarsimės, ką toliau daryti. Esu parašęs raštą sveikatos apsaugos ministrui, dėl gyventojų sveikatos monitoringo vykdymo. Nepaliksime šių reikalų užmaršty.
– Nemažai įtampos buvo dėl nuotolinio mokymo. Kaip vertinate nuotolinio ugdymo kokybę – techniniai resursai, internetinis ryšys, mokinių motyvacija? Ar yra kur stiprintis?
– Nuotoliniu būdu nuolat bendraujame su mokyklų vadovais. Nesu mokytojas, tačiau suprantu, kad mums dar trūksta gebėjimų, technikos, motyvacijos. Manau, kad mokymasis kontakto metu geresnis. Nelengva ir tėvams, kurie turi padėti vaikams, mokosi visi. Parūpinome internetinį ryšį ir įrangą mokiniams, kurie to neturėjo. Taip pat švietimo, mokslo ir sporto ministerija skyrė 340 planšetinius, 6 nešiojamuosius kompiuterius.
– Kalbame apie mokymąsi nuotoliniu būdu. Žinau, kad American English School Jūs anglų kalbos mokotės nuotoliniu būdu. Kaip sekasi, sunku persiorientuoti?
– Man pasiteisino, patiko. Dėstytoja taip pat rezultatus vertina gerai. Veikiausiai net negrįšiu prie kontaktinio mokymosi.
– Kaip saugotės ir stiprinatės nuo COVID-19 ir kokių patarimų galėtumėte išsakyti gyventojams?
– Viena iš mano specialybių biomedicina. Kalbant apie grūdinimąsi, labai mėgstu pirtį. Daug metų darau kontrastinį dušą. Sportas taip pat labai svarbu, stebiu, kiek tūkstančių žingsnių per dieną nueinu. Šiuo metu dėl karantino ne viską galiu realizuoti.
Na, o savivaldybėje taip pat saugomės, iš valstybės rezervo gavome 10 tūkstančių medicininių kaukių. Vietos įmonės pasiuvo 8 tūkstančius kaukių, kurias išdalinome per bendruomenių pirmininkus, seniūnaičius. Netgi kunigams davėme. Reikia į viską labai atsakingai žiūrėti.
– O kokia situacija dėl koronaviruso Alytaus rajone. Vis dar 5 atvejai?
– Ne, situacija pasikeitusi. Trys asmenys pasveiko, liko tik du. Senelių globos namų, slaugos ligoninės ir darbuotojai, ir gyventojai ištirti. Ačiū Dievui, visi sveiki. Per 20 asmenų per šį laikotarpį gyveno savivaldybės numatytose karantinavosi vietose.
– Jūsų socialiniame tinkle perskaičiau, kad pavyko atstovauti daugiškių interesams – vandens motociklams draudžiama plaukioti Daugų ežere? Vargelio buvo šioje situacijoje, tiesa?
– Tai padarėme kartu su vietiniais daugiškais. Aš asmeniškai kaip politikas patyriau diskomfortą. Žiniasklaida rašė apie mano namą Dauguose, kažkokias „šlangas“, esą meras nori, kad jam ramybė būtų, nors aš ten negyvenu ir negreit gyvensiu, nes nebaigta statyba. Vis tik susitelkimo rezultatas geras. O vargelio buvo. Reikėjo įtikinėti ministerijoje, vyko svarstymai. Juk atvažiuoja, pasimaudo, panervina, o mums tvarkyti, žymėti vietas, persirengimo kabinas. O kur dar triukšmas. Visi kartu veikėme nuosekliai, nepraradome vilties ir tik žemės ūkio ir aplinkos ministrams susilaikius pergalė mūsų rankose. Gal bus gražus pavyzdys ir ateičiai.
– Šie metai nuo kadencijos pradžios buvo tarsi globėjų metai. Girdime, kai kurios savivaldybės Lietuvoje netgi neturi laikinųjų globėjų, o rajone, kiek teko girdėti, situacija gera. Ar tikrai?
– Tai dar praėjusios kadencijos noras, kad instituciniuose namuose neliktų rajono vaikų. Taigi iš 90 vaikų liko vos keletas, kurie greit taps pilnamečiais. O laikinųjų globėjų, kurie gali priimti vaikus, bet kuriuo paros metu, turime aštuonis.
– Ūžianti „Litgrid“ elektros pastotė ir galvos skausmas keliems kaimams – ar pavyko atstovauti žmonių interesams?
– Už tą projektą netgi buvau gavęs apdovanojimą iš tuometinio ministro, nes pats ėjau per žmones ir įtikinėjau, kad tas objektas nacionalinės svarbos. Tačiau, iškilus problemoms dėl garso, teko tiesos ieškoti trejus metus. Pagaliau paaiškėjo, kad triukšmo normos viršijamos. Ruošiamas projektas garsui mažinti, kainuos apie milijoną eurų.
Toliau vykdomi elektros pastotės plėtros darbai, žmonės skundžiasi dėl dulkančių kelių, tuomet rangovas ieško seniūno ir prašo palaistyti kelią. Tai palaukit, ar čia seniūno reikalas? Požiūris – jūs kaimiečiai ir viską iškęsit. Ne! Nacionalinis objektas svarbu, bet žmogaus interesai turi būti gerbiami.
– Simnas – Mažoji kultūros sostinė. Buvo aibė planų, renginių, švenčių – ir visi planai perniek dėl viruso. Ar pavyks persiorientuoti?
– Tai yra problema. Bet tai ne pasaulio pabaiga. Daugiau keliamės į elektroninę erdvę. Pirmasis tarybos posėdis balandžio 28 dieną vyks Simno kultūros namų salėje. Tarsi palaikymas miestui, kad jis svarbus. Skiriame lėšų ir dėmesio Simno bažnyčiai. Tuos pinigus, kurių neinvestuosime į renginius, skirsime Simno miestui.
– Esate ūkininkas – koks gi pavasaris ūkininkams?
– Kaimyninės šalies prezidentas netgi siūlo gydytis traktoriuje. Juokas juokais, bet kai įsėdi į traktorių, jokių kontaktų, galva išsivalo nuo įvairiausių minčių, tikrai geras laikas su bundančia gamta pabūti. Ūkininkai neišmušti iš ritmo, jie pluša. Tik labai stinga lietaus. Linkiu visiems kuo daugiau laiko praleisti gamtoje ir saugoti save.
– Ačiū ūž pokalbį.
Kalbėjosi Daina Baranauskaitė