Gegužės 5-oji – nacionalinė vandentvarkos diena. Šįkart papasakosime apie ypatingą vieno iš „Dzūkijos vandenų“ darbuotojų Antano Stasiukyno poelgį globojant išmestą šuniuką, kuris jau tapo tarsi įmonės talismanu.
Alytiškis A. Stasiukynas, dirbantis „Dzūkijos vandenų“ nuotekų valykloje operatoriumi, net ir pats nesitikėjo, kad prieš penkerius metus netoli jo darbovietės išmestas šuniukas kiek pakalbintas ir pamaitintas jau netrukus taps geru bičiuliu ir pripažins jį šeimininku.
Mirta – tokį vardą davė Antanas dabar jau „Dzūkijos
vandenų“ talismanu tapusiam šuniukui. Tiesa, Mirta gyvena „Dzūkijos vandenų“ teritorijoje, čia turi būdelę, mat Antano namuose auga katinas ir, akivaizdu, jiedu nesutartų.
„Pradėjau aš ją maitinti ir susidraugavome. Draugystė tęsiasi 5 metai. Aš pirmas su ja užsiėmiau, pradėjau maitinti ir dabar geriausi bičiuliai. Visada rytais net už įmonės teritorijos ribų atsisėdusi ant kelio laukia manęs, kol atvažiuosiu į darbą. O kai vykstu namo, taip pat palydi. Susiformavo ypatingas ryšys“, – kalbėjo A. Stasiukynas.
Prieš penkerius metus buvo ir ne itin draugiškai žvelgiančių į įmonės teritorijoje apsigyvenusį šuniuką. Dabar tai tarsi neatskiriama šios teritorijos dalis – aploja atvykėlius, vizgina uodegėlę ir laukia skanėstų iš čia dirbančiųjų.
„Vieni kalbėjo, kad be reikalo užsiėmiau su tuo šuniuku. Čia net buvo pasisakymų, kad reikia išvežti į gyvūnų globos namus. Bet aš nesutikau. Taip ir gyvenam kartu. Vadovybė normaliai į viską žiūri. Mūsų viršininkas irgi už tai. Iš pradžių truputį pririšau prie būdelės. Tačiau Mirta draugiška ir po teritoriją laksto laisva“, – pasakojo A. Stasiukynas.
Šeimininku Mirta pripažįsta tik Antaną. Duodasi glostoma, lepinama, tik filmavimo kameroms šįkart buvo skeptiška ir baikšti.
„Nuotaiką pakelia. Ryte reikia įvairius darbus atlikti, atnešti į laboratoriją vandenį, tai ji visą laiką kartu su manimi vaikščioja, tarsi draugė ir bendradarbė“, – juokiasi pašnekovas.
Mirta turėjo ir atžalų. Pabirdavo šuniukai, lakstydavo pievose. Tačiau Antanas priėmė sprendimą dėl sterilizacijos. Mirta skiepijama, duodami vaistai nuo erkių.
„Buvo dvi vadas išvedusi. Pirmą kartą 1 šuniukas, kitą kartą – 6. Tačiau visus išdalijome sėkmingai. Net dabar su tais žmonėmis pasikalbame. Po to nusprendėme, kad reikia sterilizuoti. Dabar jau kuris laikas neturi. Pernai buvo kenksminga erkė įkandusi. Mirta net nevaikščiojo, tačiau pasikviečiau veterinarę, suleido vaistų ir viskas baigėsi laimingai. O maistu pasirūpinu ir savaitgalį ją aplankau“, – pasakojo A. Stasiukynas.
Kai kurie „Dzūkijos vandenų“ darbuotojai tik gūžčioja pečiais ir stebisi – koks ypatingas šeimininko ir šuns ryšys užsimezgė tarp Antano ir Mirtos. Tokia atjauta ir rūpestis išmestam, paliktam šuneliui gali būti verti žmoniškumo medalio.