Jolita siūlo skruzdėlynus, grybukus mieliniuose krepšeliuose, medaus tortus, šimtalapius net trijų skonių.
Dineta Babarskienė
Iš Jolitos Sorakienės kepyklėlės Marijampolėje kol kas saldūs gardėsiai keliauja į Vilnių, jų nusipirkti galima dviejose Suvalkijos krašto parduotuvėlėse, taip pat vienoje Marijampolės parduotuvėje, o užsisakiusieji gaminius pasiima tiesiai iš kepyklėlės.
Anksčiau jos kepinių netrūko ir miesto šventėse, ir mugėse. „Labai norėčiau, kad mano gaminių paragautų ir dzūkai. Kurpiu planą, kaip savo saldžių gardėsių atvežti į Lazdijus. Po karantino, manau, paragausite ir įvertinsite mano kepinius. Norisi ir čia įkelti kojelę“, – sako pati kepyklėlės savininkė ir vienintelė darbuotoja Jolita, na, neskaitant greitosios pagalbos, kai jau labai riesta, darbo daug, išsiversti viena niekaip negali, tuomet į pagalbą atskuba keturiolikmetė dukra, kuri jau kuo puikiausiai ištampo tešlą šimtalapiui. Jei labai reikia, ir sūnus – pagalbininkas geras. „Man tuomet lengviau“, – prisipažįsta Jolita. O ar užteks jėgų ir sveikatos dar daugiau kepti, kad ir dzūkams užtektų? „Manau, kad dar turiu ir jėgų, ir sveikatos“, – patikina ji.
Įkurti kepyklėlę reikėjo ir drąsos, ir ryžto
Jolitos kepyklėlei jau ketveri metai, tačiau kepa ji jau geras dešimtmetis. „Dirbau, tad mesti turimą darbą ir ryžtis atidaryti kepyklėlę reikėjo drąsos. Tai buvo tam tikras iššūkis, reikalaujantis pasiryžimo. Bet kaip aš juokauju: jei darbas trukdo asmeniniam gyvenimui, reikia mesti darbą. Tad išėjau iš darbo ir atsidaviau savo mėgstamam užsiėmimui – kepimui. Kol kas nė akimirkos nepasigailėjau. Net dabar, per karantiną, darbo turiu, o baiminausi, kad bus priešingai“, – sako ji. Jolita siūlo skruzdėlynus, grybukus mieliniuose krepšeliuose, medaus tortus, šimtalapius net trijų skonių. Jos šimtalapiai dabar keliauja net į Ameriką.
Šimtalapis, pasirodo, gali būti ir vieno kąsnio
Jolita sako įnikusi į šimtalapių kepimą. O juk iškepti burnoje tirpstantį šimtalapį yra tikras iššūkis, reikalaujantis daug darbo ir žinių, tačiau visas pastangas atperka skonis. Jolita pasakoja, kad šimtalapio receptą ji radusi prosenelės užrašuose. „Žinoma, tas receptas buvo užrašytas ne visai tiksliai, pats procesas detaliai nepaaiškintas, bet būtent pagal šį receptą aš kepu“, – sako ji. Per ilgus metus, žinoma, ji jau „atidirbo“ receptą, netgi patobulino. Nauji klientai nežino, kad kepėja viename maždaug trijų kilogramų šimtalapyje gali sudėti net tris įdarus: dalis šimtalapio – su aguonomis, tai jau tradicinis šimtalapis, kita – su varške, trečia – su obuoliukais ir cinamonu. „Kartais užsakovai nedrąsiai pasiteirauja, ar kelių įdarų šimtalapio nebūtų galima iškepti, o aš sakau, kad galiu ir net trijų skonių“, – šypsodamasi sako kepėja. Ypač populiarūs jos vieno kąsnio šimtalapiai. „Na, realiai tai dviejų kąsnių“, – patikslina pati kepėja. Vieno kąsnio šimtalapio gabalėliai labai tinka, kai prireikia pavaišinti kolegas, draugus, bičiulius. „Nė pjaustyti nereikia, iškart imi ir valgai“, – sako ji. O ar noriai dalijatės savo šimtalapio receptu, gamybos proceso subtilybėmis? Jolita paprastai atsako šitaip: „Šimtalapio receptas vienas ir tas pats, svarbu kitkas.“ „Svarbu, kaip tu „susidraugauji“ su receptu, perpranti jį. Rankomis tešlą reikia pajusti, tuomet bus geras rezultatas“, – tikina kepėja profesionalė. Patirties tikrai prireikia ištampyti tešlą šimtalapiui, skruzdėlynui – iškočioti plonai. Reikia ir įgudimo, ir praktikos, bet su metais rankos viską daro, rodos, pačios. Ir produktus savo kepiniams ji renkasi tik kokybiškus. „Išbandžiau ir pigesnius, bet supratau, jog jei nori, kad būtų skanu, produktai turi būti ne iš pigesnių, kitaip gero skonio nesitikėk“, – teigia pašnekovė. Anot jos, žmonės pasiilgę „senovinių“ skonių, tų, iš vaikystės. O kai jau šimtalapis atkeliauja į namus, Jolita įspėja nedaryti vienos klaidos. „Tik jau nesugalvokite šimtalapį dėti į šaldytuvą. Jį privalu laikyti kambario temperatūroje. Taip jis „bręsta“, darosi dar skanesnis“, – pataria kepėja.
Savo jubiliejui iškepė 8 kilogramų šimtalapį
Kepyklėlė „Jolitos šimtalapis“ už 5 minučių kelio pėsčiomis nuo namų, tad ji čia ir pavakaroja, kai reikia, ateina ir anksti ryte. Jos darbo diena tokia, kokią ji pati susiplanuoja. Tik kaip beplanuotum, šis darbas „ant kojų“. Kiek kilometrų nueinanti darbe, neskaičiuoja. „O ir pinigų niekad neskaičiuoju, kad jei iškepsiu tiek ir tiek, tai uždirbsiu tiek. Tiesiog stengiuosi niekam neatsakyti. Geriau jau ilgiau padirbėsiu, bet iškepsiu, jei klientas prašo“, – prisipažįsta, jog tokia taisykle ji vadovaujasi. Kepa Jolita įvairių dydžių šimtalapius. „Puskilinukai parduotuvėse noriai perkami“, – tarsteli ji. O jau klientai užsisako, kokio nori svorio. „Savo jubiliejui esu išsikepusi 8 kilogramų šimtalapį“, – prisipažįsta ji. Nieks nepaneigs, jog puikus pasirinkimas ant šventinio stalo – gardusis pyragas šimtalapis. Nors tradiciškai tai yra totoriškas pyragas, tačiau šį ypatingą rankų darbų kepinį jau senais laikais pamėgo ir lietuviai. „Niekad nesu valgiusi totoriško šimtalapio, esu tik girdėjusi, jog burnoje tirpsta. Labai norėčiau paragauti“, – prisipažįsta kepėja Jolita. Tačiau ir Jolita dažnai sulaukia skambučių su klausimu, ko ji dedanti į savo gaminius, kad tokie skanūs. Kepėja turi atsakymą. „Meilės“, – tarsteli ji. Tad su meile keptų gardėsių lauksime ir Lazdijuose. Tiesa, jau po karantino.