Birželis negaili šilumos, net karščiu pagraso. Tačiau negali žmogus užsidaryti nuo pasaulio. Nori eiti, važiuoti, keliauti, turtinti savo gyvenimą.
Visi „Tėkmės“ asociacijos rašytojai gerbia ir myli mūsų tautos didį poetą Just. Marcinkevičių, todėl panoro giliau pažvelgti į jo kūrybą ir gyvenimą. Numatėme aplankyti poeto tėviškę Prienų rajone. Bet negi galima pralėkti pro gražų kurortinį miestelį Birštoną? Stabtelėjome ties aukštu apžvalgos bokštu, norėdami matyti plačią panoramą. Birštone reikia pavaikščioti, pasižvalgyti. Dėmesį patraukė Sakralinis muziejus, čia išklausome įdomų pasakojimą apie kunigą Teofilijų Matulionį, jo gyvenimą ir sunkius lagerio metus.
Garsus Birštone Vytauto kalnas, susietas su moters nužudymu prieš daugelį dešimtmečių. Ta istorija buvo atpasakota J. Kaunecko knygoje. Prisėdome Nemuno pakrantėje. Vardijome kitus rašytojus, šiek tiek gyvenusius Birštone: Balys Sruoga, grįžęs iš konclagerio, rašė „Dievų mišką“, netoliese gyvenęs rašytojas Vytautas Petkevičius.
Netrukus – Prienai. Užėjome į erdvią Just. Marcinkevičiaus vardu pavadintą biblioteką. Buvome supažindinti su didžiule poeto nuotraukų ekspozicija. Į mus žvelgia šeimos artimieji, draugai, poetai. „Nuotraukų ekspoziciją yra lengva eksportuoti, ji taip patogiai įrengta“, – aiškino mums bibliotekininkė. Nuoširdžiai pasikalbėję su bibliotekos direktore Daiva Čepeliauskiene susitarėme bendradarbiauti.
Kaip neaplankyti poeto tėviškės? Ir pajutome, kad ne veltui tautos dainius rašė knygoje „Dienoraštis be datų“, kad sodyba toli nuo didelių kelių. Ne iškart pataikėme į Važatkiemį. Sodyba pasirodė ne nauja, bet prižiūrima, sargas šunelis lojo sutikdamas nepažįstamus žmones. Kieme matyti senasis šulinys, sode – šakota obelis, nemažas akmuo. Pakalbėjome apie kūrybą: eilėraščius, žymesnes poemas, dramas. Viltauta Pocienė deklamavo Just. Marcinkevičiaus poeziją, prisiminė eil. „Šešiolikmečiai“, dramą „Mindaugas“. Šio straipsnio autorė paminėjo poemą „Kraujas ir pelenai“ bei padeklamavo ištrauką. Danutė Bačinskienė džiaugėsi, kad nemažai eilėraščių dainuojami ir paskaitė savos poezijos pluoštelį. Kiti poetai – Romaldas Zabulionis, Ramutė Biesevičienė – gražiai deklamavo savas eiles.
Grįždami užsukome į Balbieriškio bažnyčią. R. Zabulionis (šios kelionės rėmėjas) buvo paprašęs kunigą atidaryti šventovę. Įėję pajutome, kad čia miela, jauku. Kunigas Remigijus Veprauskas aiškino, kaip viskas kūrėsi. Lauko sienoje, virš įėjimo durų – didelė bronzinė Marija, parvežta iš Lenkijos. Viduje, centriniame altoriuje, – Marija ant debesies, rankoje laikanti rožinį. Stinga Kryžiaus kelio. Jis bus iš vitražo, įdėtas langų stikle. Buvome pakviesti į šv. Mišias, kuomet groja nauji vargonai. R. Biesevičienė gražiai pagiedojo giesmę „Marijai“, o E. Krušinienė paskaitė eil. „Garbiname Mariją“.
Literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė Emilija Krušinienė