Dainavos žodis

Projekto vadovas V. Lunevičius: „Muziejus turėjo didžiulį potencialą“

Po beveik šešerių metų laukimo sausio 13-ąją duris atvėrė Laisvės kovų muziejus Lazdijuose. Muziejaus ekspozicijos lankytojus apgaubia dramatiškus įvykius menančiais eksponatais, garsais, istorijomis. Unikalus muziejaus pastatas, originalus dizainas ir prasmingi, dar niekur nematyti ekspozicijos pateikimo sprendiniai. Laisvės kovų muziejus turėtų tapti vienu prasmingiausių ir vienu populiariausių mūsų krašto pažintinio turizmo traukos objektu.
Akivaizdu, jog šis projektas pavyko. Prie šios sėkmės daug prisidėjo ne tik jį inicijavusi buvusioji rajono valdžia, Lazdijų krašto muziejaus darbuotojai, bet ir muziejaus koncepciją kūrusios sostinės bendrovės „Ekspozicijų sistemos“ komanda.
Apie šį projektą, su jo įgyvendinimu kilusius iššūkius „Dzūkų žinios“ kalbina UAB „Ekspozicijų sistemos“ direktorių, muziejaus projekto vadovą Vilių Lunevičių.

– Kas paskatino Jūsų komandą imtis šio projekto?
– Mūsų įmonė specializuojasi muziejų ir gamtos parkų įrengimo darbuose. Mes esame įrengę dalį Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus Vilniuje, todėl 2016 metais į mus kreipėsi Lazdijų rajono savivaldybė kartu su Lazdijų krašto muziejumi ir paprašė apžiūrėti vadinamą „Petrauskų mūrą“, kurį savivaldybė įsigijo ir ketino jame įrengti muziejų. Kai mes jį apžiūrėjome, iškart pasakiau, jog tai labai puikus objektas, nes tai vienintelis Lietuvoje išlikęs mūrinis, nepakeistos paskirties stribynas. Visur tie seni pastatai būdavo perstatomi, pritaikomi psichiatrinėms ligoninėms ar kitoms reikmėms. Šis pastatas turėjo didžiulį potencialą. Jame išliko kamerų struktūros, lankytojams įdomu, kai išlieka autentiški dalykai.
Šį namą statė Petrauskai ir Andriuškevičiai. Jie turėjo turtingą rėmėją – kunigą iš Amerikos, kuris padėjo ne tik pinigais, bet ir nupirko fotoaparatą, kuriuo buvo fiksuojama ne tik šio pastato statyba, jo interjeras, bet ir Lazdijų gyvenimas, todėl išliko daug nuotraukų.
Kai netikėtai žuvo Petrauskų dukters vyras, kuris buvo garantuotas kandidatas tremčiai į Sibirą, jo našlė po karo slapstėsi Alytuje ir išsaugojo nuotraukų archyvus. Išliko visa vertinga medžiaga, kuri suteikė galimybę pasakoti ne tik namo, bet ir pokario istoriją. Medžiagos muziejui tikrai buvo nemažai, todėl šis darbas mums pasirodė įdomus. Mes kaip ekspozicijų kūrėjai esame formos darytojai, mes kuriame pasakojimą, įvairiomis formomis perteikiame turinį.

– Muziejaus įrengimo darbai užtruko.
– Nuo 2016 metų padarėme pradinius projekto apmatus, savivaldybė gavo finansavimą, tačiau statybos užtruko, bet tai buvo gal net į naudą, nes atsirado naujos informacijos. Buvo užsibrėžta pasakoti ne apie visos Lietuvos partizanavimą, o būtent pasakoti šio krašto istorijas. Nors nuo Nepriklausomybės atkūrimo jau praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, bet partizanų istorija vis gvildenama. Dabar jau atsiranda šio judėjimo sisteminimas. Per tuos kelerius metus būta nemažai atradimų – surasti Kraujelio, Vanago palaikai, atsirado nemažai naujos informacijos apie partizanų kovas ir gyvenimą. Muziejaus statybų metu buvo surasti ir partizanų palaikai, kadangi jų tyrimai nebaigti, mes palikome vietos šiems radiniams eksponuoti.

– Muziejaus lankytojus maloniai nustebino originalaus interjero dizaino sprendiniai ir veidrodžių panaudojimas. Kas sugalvojo šiuos sprendimus?
– Idėjos autorė – mūsų dizainerė Skirmantė Vaitkevičiūtė. Kadangi pastate vyravo tarpukario interjeras, tame interjere buvo senų veidrodžių, kurie nuo laiko suskilo ir pasidengė dėmėmis. Tame name gyveno šeima su savo buitimi, estetika, šiluma, o paskui viskas pavirto kalėjimu, represijų vieta. Dizainerė tai sąsajai atspindėti nusprendė panaudoti sendinto veidrodžio detalę. Viskas buvo gaminama rankomis – ir tekstinė informacija veidrodyje, ir pats veidrodis. Buvo surasta speciali gamybos technologija, vieną veidrodį užtruko pagaminti tris savaites. Žmogus veidrodyje mato istoriją ir mato save. Tie atspindžiai vienas nuo kito klaidžioja ir kuria specifinę atmosferą. Niekur kitur nemačiau tokio sprendimo.

– Kas prisidėjo prie Jūsų komandos įrengiant muziejų?
– Muziejaus ekspozicija yra kolektyvinis kūrinys. To nepadarys vien dizaineris, prie ekspozicijos atsiradimo daug prisidėjo muziejaus darbuotojai Liucija Klimaitė, Jūratė Paciukonienė, Daiva Andriuškevičienė, Aldas Liaukus, daug medžiagos nupirkta iš kitų muziejų, bibliotekų. Buvo bendradarbiaujama su Genocido centru, kuris turi surinkęs daug medžiagos iš visos Lietuvos. Buvome viena komanda. Ir senoji, ir naujoji savivaldybės administracijos projektą prižiūrėjo, tai buvo tęstinis darbas.

– Ar esate patenkinti savo atliktu darbu?
– Autorius niekada nebūna 100 proc. patenkintas savo darbu, nes antraip jį apims puikybė. Svarbiausias mūsų darbo vertintojas yra muziejaus lankytojas. Jei lankytojui patinka, jei muziejuje lankosi daug žmonių, tai mums yra rodiklis. Jei lankytojas ateina, apsidairo ir išeina, tai jau negerai. Mūsų principas – įdomūs faktai turi būti pateikti tinkama estetine forma. Svarbu, kad žmogus suvoktų estetiką, net ir kalbant apie sudėtingus bei skausmingus istorijos įvykius.

– Ačiū už pokalbį. Prasmingų naujų darbų.

„Dzūkų žinių“ informacija

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: